Tai paryčio sapnai,
Kada glamonė tavo tarsi vandenynas,
Kai vilnys atneša glėby baltų purslų,
Kai aš svaigstu būties palaimoje
Labiau, negu nuo vyno
Ir atsibudusi
Nei kiek nenuliūstu,
Nes tu vilnyji mano tvinksniuos, aidi,
Tu išsilydžiusi many aistrų žara,
Nes aš žinau, kas tai yra
Beribė moters laimė.
Kol aš esu, jinai ne buvo,
Bet yra.