skaudūs žodžiai lyg dygsniai sekmadienio siuvinio
šventadieniais baltai nusiūtais apvadais
mintyse mes paskendome, žodžiais užkliuvome
šitiek kartų lietus prausė smilgų klajoklių vardais

savyje sulaikiau savo vienišą atmieštą būtį
nulydėjau žvilgsniu pasiklydus kely tamsoje
praėjai pro mane tą lietingą svajonių rugpjūtį
ir norėjai  žinau kad norėjai tu likti jame

vėl suspindo žvaigždė naktyje ten prie upės
mūsų vienišos valtys skalavo smėlėtus krantus
baltas vėjas svaigus medžiuos suposi suposi
ir išglostęs grąžino į krantą viendienius stabus