Kokia didžiulė akmenų krūva,
Kiekvienas pagal savo kaltės dydį,
Kas išmatuos, kokia  gili žaizda jau buvo
Prieš visagalį - pasmerkimą didį.
 
Apmėtyt daug lengviau, negu susilaikyti,
Tokia ta mūsų nuodėminga padermė,
Sakyk brolau, kuo aš galėjau tau padėti,
Bet nepadėjau, o skaudinau ir tai mana kaltė.
 
Nors suprantu, ir man galėjo taip nutikti,
Bet aštrus durklas aplenkė mane tada,
Gal nenorėjo dievai tarpusavyje susipykti,
Nes dar atėjusi nebuvo atpirkimo valanda.
 
Jeigu septyniasdešimt kartų reik atleisti,
Vadinasi, tiek pat  gali  sau leist suklysti,
Tačiau, tai parašyta ant dangaus vartų,
Ant žemės vartų - užrašome kvailystes.