Mudviejų ruduo
Neliūdėk, mano mielas,
Kad vėjai apnuogina mūsų esmes,
Kad pavidalas kinta.
Manau, mes viens kitą gerai jau pažinom.
Tik tu, tiktai tu
Nei kumpas, nei žilas, nei kiek neišdrižęs
išvaikštai sapnuos
Kartu išbraidytasias pievas gėlėtas.
Žinai, kad iškeisčiau visus auksinius
Į vienintelę šypseną tavo.
Užstojai nuo vėjų visų.
Dar leisk atsišliet ir tyliai glėby pagludėti,
Kol vienas iš mudviejų
Dar nepaliovė alsavęs.