Atneš ruduo

Atneš ruduo bemiegę, ilgą naktį,
Save kankinsi klausimu keistu:
Kodėl kodėl turėjome prarasti
Džiaugsmus ir grožį vasaros dienų?
 
Atrodo, viskas buvo tarsi sapnas –
Liepų žiedai, jų kvepiantis medus.
Saldi akimirka, vienos jos neužteko
Sušilt, kai merkia vėl rudens lietus.
 
Praeina greitai mūsų dienos, naktys,
Ištirpsta tūkstančiai gražių sapnų.
O, rodos, vieno, vienintelio užtektų,
Kai ranka ranką glostė tarp žiedų.
 
Tiktai žmogaus dalia visai kita –
Pajusti laiko, metų įvairovę,
Tekėt upe, jos neatspėjama vaga,
Kartais pasukt krantan ar plaukt prieš srovę.
 
Ruduo – spalvotų medžių laiptai
Iš vasaros karštos į šaltą žiemos glėbį.
Gerai, jeigu už jo vis dar matai
Gėles pavasario laukų ir vasarėlę.
skroblas