Žalvariniai žirgai migloje pasinėrė į tylą,
Taikiai paukštis praskris ir kartos vėjo pamirštą dainą,
Skaisčiai  rasos žibės, nežinosi, kaip vėjas prabyla,
Ir maži kareivėliai per tiltą link miesto vis eina.

Kur užžėlę kapai, ten jau niekas tyloj nesilanko,
Nei žmonių, nei žirgelių ten niekas rytais nesutinka,
Tiktai saulė pakilus  nubrėš danguje didį lanką,
Kol žirgeliai juodi tamsoje užmiršti tyliai slenka.

Padainuoki – prašau ir nutrauk šitą balzganą tylą,
Mano rankos pakils apkabinti nubudusio vėjo,
Paukščiai miško basi vien nuo žvilgsnio auksinio sušyla
Ir mažas sėkleles su snapeliais į tylą pasėja.

Tavo balsas kimus užkalbėjo medžius šitą naktį,
Aš stovėjau rami lyg prieš artimą vakaro audrą,
Medžiai tylūs, liauni ir dangus nežadėjęs apakti,
Tiktai laumių take vėjas sriūbauja vienišą raudą.