Giedra, kai tampa įprasta,
Nebesvarstai, kiek liko
Tokių paglostančių jusles ramių dienų,
Tačiau gamta jau atima visų gyvųjų lytį,
Tyla apkurtina, ir nejučia anku
Nuo tolumoj liepsnojančio peizažo,
Tarytum jis išdegino akis.
Pareina derlius.
Kam – per daug, kam – maža.
Skrendu it lapas.
Gal tvirčiau laikyk,
Kad vėtros būsimos ir mūsų neužpūstų,
Lietus įkyrėlis
Paliktų kiek spalvos.
O į jusles alpi ramybė plūsta –
Švelni palaima
Šitos giedrumos.