Kai sidabru kieme pavirs rudenio rasos,
Jame įspaus pėdutes paukštelis basas,
Nereikia jam nei batų ir vis naujų drabužių,
Tik kad netrūktų žiemą mažo žemės grūdo.
 
Pamačius pėdutes, pradings ir liūdesys, ir baimė,
Ir visuomet namus pripildys džiugesys ir laimė.
Jie už kiekvieną dovanotą mažą žemės grūdą
Atsidėkos, kai sodai žydi, kai vaisiai auga, kruta.
 
Ir kai pavasarį ims kriaušės, obuoliai vyniotis,
Paukšteliai saugos juos nuo kirmėlės besotės.
Ir taip tarpusavio draugystė, pagalba, bičiulystė
Bus tai, dėl kurių verta į kiemus visuomet grįžti.