Galimybė
Senatviniuos rūkuos
Nedaug belieka orientyrų, –
Gaisai, žaltvykslės, atspindžiai
Ir ilgesio drakonų aštrūs dantys,
Ir laikas smiltimis ar pelenais tarp pirštų virpančių
Nesuturėtas žyra,
Ir iki graudulio geidi spurdėt, plasnot –
Gyventi.
Leisk būti atspindžiu
Tos paskutinės šilumos,
Kuri tarsi magnetas traukia,
Leisk man paliudyti,
Kad visa tai – ne sapnas.
Mes esam dovanos
Vienas kitam, ne aukos,
Kol it sula jausmai
Per skruostą laša, laša.
Nebesvarbu,
Koks laikas, koks sezonas,
Kur atsidūrėme ir ar iš čia išeisim.
Tu it Komunija,
It kasdieninė duona.
Tu – galimybė šviesą susisemti.