Ryškėja pėdsakai rudens pirmi
Šiltuos delnuos rugsėjo.
Norėčiau atsišliet ir pagludėt be žodžių.
Kai kas išblausėjo,
Kai kas be ženklo ištrupėjo
Ir tik buvimas tavo nuramina, guodžia
Būtos liepsnos vylingais atminimais,
Sulos almėjimais,
Žydėjimu ir skrydžiais.
Pabūk greta.
Aistra many nurimus –
Jau tvinksnių peršulius visus kadais užgydžius.
Lyg vakarėa,
Lyg nurimo vėjas,
Kuris per dieną smilgų kailį šiaušė.
Kiek daug rimties į rudenį atėjo –
Lyg varpas gaudžia nusiritęs šaukštas.
Negrabios rankos
Ir blausokas žvilgsnis,
Tačiau tai derlius, koks dabar brangiausias.
Sekundžių ritmas baigia mus užpilti,
Tačiau ne smiltimis –
Pilnų aruodų auksu.