Mes kaip žuvys didžiam vandenyne
Ir atrodo, sau nardyk ir plauk į valias,
Ir toks didelis džiaugsmas gimsta krūtinėj,
Kai kažką jau gali pajaust ir suprast savyje.
 
Kas aš toks, kam aš čia, ką galiu padaryti,
Kaip  pažinti  pasaulį, kaip pažinti save,
Kaip  išmokti mylėti, kaip jausmus suvaldyti,
Kaip išmokti numirti be skausmų patale.
 
Kaip sugroti gražiausią amžiaus melodiją,
Kaip numirti ant scenos su tikriausiu jausmu,
Kaip gražiau net už paukštį dainas sudainuoti,
Ir aistringąjį tango sušokt ant smėlėtų jūros krantų.
 
O jei tektų gyvybę  paaukot už Tėvynę,
Ar užtektų drąsos, tikėjimo ar užtektų jėgų,
Jei numirčiau bebėgdamas, miną užminęs,
Kur išskristų svajonės, gal ieškotų laimingų kitų.
 
O jei tektų benamio dalia skausminga,
Ar priimčiau aš ją su visu ramumu,
Nes ir ji mūsų viešpačiams buvo tikslinga,
Kad pažintume  brolį  po vargo skliautu.
 
Kiek tų tūkstančių gal galėjo būt ar nebūti,
Kiek užgimsta ir miršta talentingų minčių,
Ir tikriausiai  reiks iš naujo vėl viską kartoti,
Pakol mūsų svajonės išsipildys visu gražumu.