užgeso paskutinė vasaros diena
ruduo draikys voratinklius
nurengs medžius
ant pievos savo drobules padžiaus migla
braidysim po balas
kurios vargu kada išdžius
ruduo – turtingas spalvomis
gudrus lyg koks jaunikis pagyvenęs
pavilgęs savo lūpas vasaros medum
šokdins mus vėjais kepures numetęs
ir sviesdamas į balą glostys lietumi
ir taip ilgai mes nesuprasim
kas – diena dar ar jau vakaras
darbai pradėti nebaigti
vien klausimai belaukiantys atsakymų
ir rūpestis – ar neužges
ilgai be priežiūros ugniakuras...
sudėjom padalinom suskaičiavom
toks metų metais sunaudotas laiko audinys
vadinamas gyvenimu taip greitai nyksta
ruduo tik dar vienos
(bet gal ne paskutinės) trumputės vasaros
tik jau be gervių tęsinys...