Paklok, mano mielas, mums guolį
Po svirpiančio vakaro prieblanda,
Kai bus pabaigti mūsų kraujo ulbėjimo himnai.
Klausysim, kaip čeža lietus,
Kaip rasos žolynais nurieda,
Kai būsim pilni šios būties
Ir dėl to iki graudulio lašo laimingi.
Nejau nežinai, kad ne rūmų man reikia, ne sosto,
Ne spindinčios deimantais aukso šlovės, ne fanfarų.
Valdovas tasai, kas ne uja,
Bet bučiuoja aistringai ir švelniai paglosto,
Su kuo aš jaučiu,
Kad gyventi beprotiškai gera.
Kas atveria langus į margą pasaulį, į dangų,
Kas saugo mane tarsi vyzdį,
Tačiau nepalieka už slenksčio.
Erdvės ir laiko dėlionę kas be atilsio renka ir renka,
Kad ja mūsų sapną galėtų prieš miegant
Žolynais uždengti.