Ryškėti tuoj pradės,
Koks apgaulingas grimas
Ir koks trapus gyvybei duotas mirksnis,
Ir bus slogu tarp nugremžtų arimų,
Kurie gėla tarsi lietum įmirkę.
Nebeuždengs nei rūkas, anei lapų skiautės
Kaulėtų medžių juodo silueto.
Sakyk, ar galima atmint, svajoti liautis?
Ateinam greit, išeiname iš lėto.
Giesmių jokių, ir net svirpliai pritilo.
Leisk man priglusti,
Kad pajusčiau tvinksnius.
Suprast sunku, jog mūsų laikas dyla –
Kiek daug to, būto... Negali surinkti.
Bet ten, virš medžių šviečiančios lapijos,
Dangaus erdvė pro rūką išryškėjo.
Ne ant galvų, į pačią sielą lyja
Vilčių spalvotų sklidinas rugsėjis.