Erelis musių negaudo
prieš 2015 m.
Pasigerino pati neišpasakytai: neturėdama smulkių, davė vieną Litą. Ir pridūrė prie to gėrio: „Kad nenuvertėtų, pirk Milijonierių“.
Eidamas vilties keliu, ratą mintyse sukau, bet, maldos namus priėjęs, Litą ubagui daviau. Gal ir iš geros širdies, gal dėl kompetencijos, aš paklausti nedrįsau, kiek jis gauna pensijos. Patikėjęs stebuklu, neatgavęs žado, vargšas nuskubėjo numalšinti bado. Viso to pabaigoje Litas krito kasoje… Neverkšlenkim – prisikėlė! Nepraėjo valandos – ponui davė jį grąžos. Lito tas neignoravo, į gamybą investavo; ir neprireikė daug proto ją išgelbėt nuo bankroto. Nieks nevarsto biržos durų, ir visi, grąžinę skolą, Litą sveikina iš tolo, lenkdami prieš jį kepurę. Nevalia tvarkos nepaisyt: teko Litą nuvaryti į Sodros nelaisvę. Ir netrukus šimtu centų padidėjo pensijos, padaugėjo pacientų.
Kol iš džiaugsmo plojom, gyrėm, Litas nuplasnojo, prisistatė Seimo vyrams: „Nusibodo kančios. Leiskit nusimesti pančius. Turiu gerą mintį: reikia doleriui įspirti!“ Vyrai mąstė, prakaitavo, bet atrišt jo negalėjo – mat nelaisvėj suliesėjo. Priekaištauta, kad maištauta. Liepta, kol nėra sprendimo, remti žemės ūkį, mokslą ir švietimą.
Kai rugsėjį keitė spalis, Litui įteikė raštelį: „Reik patikrinti sveikatą, ar pakelsi automatą“. Litas žirgą pabalnojo, krašto saugoti išjojo.
Laikas šuoliais bėgo... Žirgą nubalnojęs Litas, kaip po mūšio karžygys, dabar kietai miega. O prie lovos jo guli Baksas – budrus šuo. Už gerus darbus visus Litui nuoširdžiausias ačiū. Bet matysit, kas dar bus, jeigu jis paklius vėl pačiai.
2015 m.
Baltos snaigės žemę klojo...
Baksas tuo metu sulojo.
Euras – prie pilies vartų!
Litas persižegnojo 3 ir pusę kartų.
Eurą sostan pasodinom,
eurocentus išdalinom.
Litui žodžių negailėjom,
į saugyklą išlydėjom.
po 2015 m.
Euras varo gilią vagą,
eurocentai pučia ragą.
Viskas plečias, auga, kyla.
nyksta lūšnos, dygsta vilos.
Euro, tikime visi,
laukia žygdarbiai nauji!
Mūsų viltys ir svajonės –
pirmas žingsnis link Gerovės.