Pailsėk, mano mielas, -
Dar rytas ankstyvas, tik švinta,
Tačiau ar ne šelmiškos kibirkštys žvilgsnyje tavo
Ryškiau, nei saulėtekio gaisas?..
Rūkai išsiskalaido
Ir leidžia man glėbį aistrų užrakinti -
Tik sielai pleventi džiaugsmingai,
Bet kūno visai nebepaisyt.
Pakėlei dangop
Tiktai trupinį laiko įdavęs,
Nes leidai pajusti ir sotį, ir sklidiną jausmą.
Einu ir niūniuoju -
Lyg ganomos debesio avys
Iki nekaltumo
Rugpjūčio lietum mudu praustų,
Lyg išmintys žilos žydėtų žodžius nusimetę,
Ir būtų tyla
Daug aiškesnė, nei visas kalbėjimas,
Lyg šviestų ne saulė,
O tavo kiek šelmiškos akys,
Nes viską suspėsiu
Nė kiek pabėgom neskubėdama.