Mes tokie nepakartojami, alkani ir ištroškę,
Tik kažkur pakely pasiklydo raktininkas,
Kažkas tiesiog nusipirko ne tuos raktus
Ir negali atrakinti ir išlaisvinti mūsų troškimų.
 
O jie tokie dideli, tokie meilūs ir spalvoti,
Kartais juodi ar pilki ar kaip kelias vingiuoti,
Vieni priverčia mus judėti ir nepasiduoti,
O kiti pasilieka nesuprasti ir išduoti.
 
Ir kai pasilieka tas vienintelis troškimas,
Staiga atsiranda raktininkas ir atrakina duris,
Ir pamatai prieš save visą savo gyvenimą,
Ir tai, koks jis ir koks aš galėjom būti.