Ir vėl lietus, drėgmė į kaulus smelkias,
O virš galvos dangus toks ilgesingai pilkas,
Ir vienišas  žmogus tarsi per rūką brenda,
Kurgi tas mylimas, taip išsvajotas šiltas krantas.
 
Kiek vienišų širdžių be laiko skursta, džiūsta,
Ir tik svajonėmis slapčia save paguost galėtų,
Kur  ta vietovė ir kur ta naujo laiko juosta,
Kurioj laimingas ir saugus gyvenimą turėtų.
 
Kažkur toli miške rusena laužo žiburėlis,
Kažkur aukštai pavargusi žvaigždė užgęsta,
Ir praslenka žeme to vienišo žmogaus šešėlis
Be  vardo, pavardės, tik lieka pėdsakai ant tako.