Tik šiandien

Vėlyvi šeštadienio pusryčiai. Atsibundu puikiai pailsėjęs ir geros nuotaikos. Prieš pusryčius pasimeldžiu kaip esu įpratęs, o po kelių minučių pasakau ramybės maldą. Padedu mamai padengti stalą ir pilnai aptarnauju visus šeimos narius.




- Kaip vakar praėjo susirinkimas? - pasiteirauja tėtis.

- Visai šauniai. Elijas gavo 12 metų blaivybės medalį ir pasidalino savo istorija. Tikrai sujaudino jo pasidalinimas. Buvau susigraudinęs.

- Brangusis, žinai, kad gali Eliją vadinti tėčiu. Mes ne prieš. Taip pat ir Lizą gali vadinti mama. Nors jie tavęs ir neaugino, jie taip pat yra tavo tėvai - įsiterpia mama.

- Nenoriu taip jų vadinti. Biologinis ryšys nekeičia mano jausmų. Nei vieno iš jų gerai nepažįstu. Tad kodėl turėčiau juos vadinti tėvais. Aš Lizos praktiškai neprisimenu. O ką bekalbėti apie Eliją... Gal kada ir pavyks užmegzti ryšį su jais.

- Pavyks. Jei stengsiesi. O stengtis verta.

- Kada pradėjai AA frazėm kalbėt? - nustembu.

- Kai perskaičiau AA knygą. Patarčiau ir tau paskaityti.

- Aš dabar skaitau "Suaugę alkoholikų vaikai". Nors ir nelaikau savęs alkoholikų vaiku. Nes jūs nesate alkoholikai. O iki pilnametystės dar visi trys metai. 

- Na, po kelių metų būsi suaugęs vaikas. Be to, nepabėgsi nuo to kad tavo tėvas, Elijas, yra alkoholikas. Gal dabar galvoji, kad Klojai programos labiau reikia, bet tau taip pat reikia. Jūs abu ko-priklausomi.  




Toliau seka daug nereikšmingų pokalbių. Dažniausiai vengiame kalbėti apie mano įvaikinimą ir biologinius mano tėvus. Ne dėl to, kad tai mane skaudintų bet nenoriu jaustis kitoks. Jei kas paklaustų ką laikau tikraisiais tėvais nedvejodamas pasakyčiau, kad žmones kurie mane užaugino. Kurie padėdavo man daryti namų darbus, nemiegodavo naktį kai susirgdavau. Kurie meldėsi su manimi ir už mane. Palaikė mane kai nusprendžiau įsitraukti į bažnyčios tarnavimą. 

Visiems pavalgius neprašomas išplaunu indus, nors galėčiau sudėti juos į indaplovę. Tada tiesiog atsigulu ant sofos ir klausausi muzikos. Po kelių atsitiktinių dainų pradedu klausyti mūsų bažnyčios šlovinimo įrašų. Ypač tų kuriuose dainuoja mano draugė. Ji to nežino, bet prieš kelias savaites supratau, kad ji man patinka. Norėčiau su ja būti daugiau nei draugais, bet nenoriu skubinti įvykių. Besiklausydamas jos balso vėl užsnūstu ir po kelių minučių pajuntu, kad kažkas mane užkloja. Tikriausiai mama. Ji pasižymi neįprastu švelnumu ir rūpesčiu. Ji rūpinasi ne tik mūsų šeimos nariais bet ir mūsų paaugliais draugais.

Po kokio pusvalandžio miego gaunu žinutę nuo Elijaus.

"Labas, atsiprašau jei trukdau, bet pas mus ne per geriausia situacija. Mano žmona nuo ryto girta, o Kloja labai nusiminusi, matau, kad nori su kažkuo pasikalbėti, gal galėtum ją kaip nors prablaškyti? Net jei pasikalbėtum su ja bent valandą jau būtų gerai"

Greitai jam atrašau, užtikrindamas, kad tikrai galėsiu pabūti su Kloja. Iš karto parašau Klojai ir pakviečiu ją pas save. Ji  sutinka ir užtikrina, kad tikrai yra nusiminusi dėl dabartinės situacijos.. Su Kloja visada gerai sutardavau, bet dabar kai sužinojau, kad ji mano sesė noriu ja dar labiau  rūpintis ir jai padėti...


- Mama, ar tu neprieštarauji, jeigu mano sesė ateis pas mus kelioms valandoms. Ji šiek tiek nusiminusi, įtariu, kad tai daugiau nei jos mamos girtumas.

- Neprieštarauju, mielasis, kad ir visai dienai... Man tai nesukels nepatogumų. Galėsime visi kartu nuveikti kažką linksmo. Džiaugiuosi, kad užauginau rūpestingą ir empatišką sūnų.


 
Algitukas