Tai glamžai, Dieve, juodraščius? It pleištas tiek Erdvė, tiek Laikas
Ir buvęs vienis išliepsnoja prasmę.
Tai būvis tas, kada nepristaikai –
Žinai, ko ieškai, bet nebeatrasi.
Kai sieloj Ilgės suka savo gūžtą,
Kai akys sausos, nes jutimuos – dykros.,
Kai susivyruoji,
Kai jauti, jog lūžti,
Kai tai, kas tikra lyg ir nebetikra.
O kaip žiauru ir duoti, ir atimti,
Kaip atgailaut už tai, kas kvietė būti?
Prašau atleist,
Kai drumsčias aiškios mintys,
Nors kad silpna esu, jaučiuos kalta.
Truputį.
Turėjau saugot, kurstyt šventą ugnį,
Bet skaisčios kibirkštys – į užmarštį kaip naktį.
Leisk bent vaikams sodria sula išplūsti,
Leisk jiems atrast,
Tačiau nebeprarasti.