Tik šiandien

3 Skyrius

Pabundu su tvinkčiojančiu galvos skausmu. Vėl pagirios. Vos pramerkiu akis pirmas dalykas ką pastebiu - šalia nėra Elijo. Negi ir vėl miegojo ant sofos? Šiaip ne taip nužliaužiu į svetainę. Ten vyro taip pat nėra.

- Elijau! - šūkteliu. Jokio atsakymo - nustok vaidinti kietą, vien dėl to, kad negeri. Tai nėra priežastis su manimi nesikalbėti.

- Tėčio nėra. Vakar negrižo namo - prataria Kloja pamačiusi, kad ieškau Elijaus.

- Kaip tai nėra?

- Tiesiog nėra. Aš nežinau kur jis...

Išgeriu tabletę nuo skausmo ir susigraudinu. Negi jis sugalvojo mane palikti? Kad ir kaip pykstamės paskutiniu metu, man jo reikia. Myliu jį labiau nei galima įsivaizduoti. Puikiai suprantu, kad mūsų santuoka pavojuje. Aš suprantu, kad mano neištikimybė jį įskaudino, bet jis man atleido. Bent jau sakė, kad atleido. O gal tai dėl to, kad aš geriu? Pasiimu iš šaldytuvo skardinę alaus, kad nors šiek tiek nusiraminčiau. Kai pradėjau vėl gerti pagrindinės mano emocijos yra pyktis, nerimas, kaltė. Nekenčiu savęs už tai, kad išdaviau mylimą vyrą.

- Vėl geri?  Turėtum grįžti į AA. Negi pati nesuvoki, kad tau reikia pagalbos? - staiga paauglė dukra pradeda reikšti savo nepasitenkinimą. 

- Tu visai kaip tėvas. Tik kaltini ir kaltini. Atsibodo man AA. Nematau jokio tikslo tą patį per tą patį kasdien klausytis. Nieko ten magiško. Grupė nuo alkoholizmo neišgydys- susierzinu. Norėčiau pasakyti jai tiesą, bet tai dar labiau ją įskaudins nei mano alkoholizmas.

- O tu žinai geresnį būdą, kaip mesti gerti? Nuo pat ryto girta kaip tapkė. Turėtum tikrai susimąstyti. Jau ir taip tavo sveikata silpna. Ar pagalvojai apie mane? Jei numirsi, kaip aš gyvensiu? Aš nekaltinu, o noriu padėti, nes myliu tave, bet man gėda dėl tavo elgesio.

Jos žodžiuose yra tiesos. Tačiau nenoriu parodyti savo bejėgiškumo ir kaip jos žodžiai mane paveikė, tad tiesiog nutylu. Skaudu tai išgirsti iš savo vaiko. Manau jie abu manęs nekenčia. Nors ir sako, kad myli, bet gal tai tik prisirišimas. Ir tada įvyksta tai, ko visiškai nesitikėjau. Atsipeikėju tik po minutės kai Elijas piktai žiūri į mane ir reikalauja paaiškinimo. Aš ką tik trenkiau savo dukrai. Lygiai taip pat jis reikalavo paaiškinimo sužinojęs, kad permiegojau su jaunu vaikinuku iš Al-anono. Ir lygiai taip pat kaip tą kartą aš nė neįsivaizduoju kaip pasiaiškinti. Visada buvau labai emocionali ir neretai elgdavausi pasiduodama pirmiems užvaldžiusiems impulsams. Kloja apsiverkusi nubėga į savo kambarį ir užsirakina. Man pasidaro  truputį gaila, bet atsiprašinėti nedrįstu.

- Ji pati kalta. Apšaukė mane. Turėjau pamokyti... - bandau nuslėpti tikrąją priežastį.

- Ji tiesiog įskaudinta. Aš taip pat. Jei nori kam nors užvošti tai trenk man. Aš to nusipelniau. Ir nors aš iš dalies suprantu kodėl tu geri negaliu pateisinti tavo veiksmų. Tu tampi tokia, koks aš buvau kai gerdavau. Bent pamėgink įsivaizduoti kaip tavo užgėrimas ją paveikė. Ar tu iš viso pagalvoji apie žmones aplink tave? Iš pradžių išduodi, tada išsilieji ant vaiko. Neužteko, kad apšaukei, tai dar ir mušiesi. Sunku tiesą priimti?

- Dar vienas.. Užteks man tų moralų... Ne mažas vaikas esu. Kodėl visi taip nori mane kontroliuoti ir mokyti?

- Kloja nieko nepadarė... neturėtum savo pykčio išlieti ant nieko dėtų žmonių. Ir niekas tavęs nekontroliuoja. Mes tik norim padėti, nes mylim tave. - Jis greitai nusivalo ašaras.

- O ką tu padarei? - paklausiu be emocijų - sakai, kad neturėčiau išsilieti ant nieko dėtų žmonių bet leidi išsilieti ant tavęs. Kas vyksta? 

- Permiegojau su buvusia - ramiai ištaria žiūrėdamas man tiesiai į akis.

- Permiegojai tai permiegojai. Ačiū už sąžiningą prisipažinimą.

Jis apstulbęs žiūri į mane ir matomai suvokia, kad rytoj kalbėsiu kitaip. Jei išsiblaivysiu. 

Daugiau nieko neatsakiusi nueinu į dušą. Žinoma, prieš tai dar pasiimu skardinę alaus. Svarstau kaip jausčiausi jei būčiau blaiva - greičiausiai skaudėtų, apimtų pyktis, liūdesys. Dabar nejaučiu nieko.  Žinau tik vieną - aš myliu savo vyrą ir taip pat noriu išgelbėti santuoką, kol viskas nepasidarė dar blogiau. Santuoką kurią pati beveik sugrioviau. Mes išdavėme vienas kitą, bet jausmai niekur nedingo.  Neturiu teisės jo kaltinti kai padariau tai pirmoji, bet viduje tikrai skaudu. Tad privalau jam atleisti. Jis bent jau buvo sąžiningas ir pasisakė iš karto. O aš kaip įmanydama slėpiau.

Nusimaudžiusi kiek prasiblaivau. Suprantu, kad pirmas žingsnis santuokos išgelbėjimo link - blaivybė. Turiu nueiti į AA. Kloja teisi. Vėl einu į svetainę norėdama pasakyti Elijui, kad noriu eiti į susirinkimą, net jei šiandien išgėriau. Pamačiusi, kad jis miega nusprendžiu nežadinti, bet vietoj to, kad užkločiau jį antklode atsisėdu šalia ir padedu jo galvą sau ant kelių. Kai abu buvome blaivūs dažnai taip ir sėdėdavome-gulėdavome. Tokioje pozicijoje žiūrėdavome filmus. Šaltomis dienomis abu užsiklodavome viena antklode ir susiglaudę dažniausiai tiesiog kalbėdavomės. Romantikos netrūko. Tai kodėl permiegojau su kitu? Vis dar bandau suvokti ir net nepajuntu kaip skruostais pradeda riedėti ašaros, supratus, kad viso to gali nebelikti. Tik ar po to, kas įvyko vakar jis tikrai vis dar mane myli? Žiūriu į jo veidą ir galiausiai suvokiu kaip jo pasiilgau...

Prieš tai suvokdama pabučiuoju jį ir jis iš karto pabunda ir atsako į bučinį. Kurį laiką tiesiog bučiuojamės. Labiau švelniai negu aistringai.

- Panašaus susitaikymo ir tikėjausi - prisipažįsta

- Tu juk žinai, kad bučiniu neapsiribosime. Gal nusiūskim Kloją kelioms valandoms pas Lujisą, arba dar kur nors. Na žinai, norisi, kad pabūtume visiškai vieni.

- Gera idėja. Bet ne mes ją nusiūsim, pasirūpinsiu, kad Lujisas pakviestų Kloją pas save.

Jis greitai kažką parašo savo sūnui, ir po penkiolikos minučių Kloja jau pasirengusi išeiti. Elijas pasiteirauja kur ji eina, nors pats gerai žino. Dar truputį palaukiame ir galime tęsti tai ką pradėjome. Jaučiuosi nepakartojamai pagaliau mylėdamasi su savo vyru. Žinau, kad ir jis tuo mėgaujasi. Nesimylėjome nuo to laiko kai jis sužinojo mano apie mano išdavystę. Tačiau visą intymumą ir romantiką pakeičia liūdesys ir suvokimas, kad niekas nebebus taip, kaip ankščiau. Suprantu tai jam pavadinus mane buvusios žmonos vardu.

- Atsiprašau...

- Viskas gerai, žinau, kad netyčia... Dar turim laiko kol grįš Kloja. Gal einam pasnausti?

Jis nieko neatsako, tik nuveda mane į miegamąjį. Mes kaip ir ankščiau vienas prie kito prisiglaudžiame, apsikabiname ir užmiegame. Kaip aš viso šito pasiilgau.

- Aš esu alkoholikė ir man reikia pagalbos - pasakau vos prabudusi.

- Vadinasi eisim į AA - jis nusišypso pro ašaras. 
Algitukas