Gal
Gal ir juokinga
Feromonais kai pakvimpa svirpiantis tyliau rugpjūtis,
Nes ne žydėjimas ir ne sulos bekraščiai potvyniai aplink
O aš svajoju tau ant delno suptis
Ir širdį tvaskančią nepaprašau nutilt.
Gal ir keistai atrodo šis miražas soties,
Kai ant pilnų aruodų stinga tik dantų,
Bet aš atsiminiau, jog dar gebu šypsotis,
Sugrįžo žodžiai užmirštų dainų.
Gal nuodėminga nebepaisyt laiko,
Nejust erdvės – galvot apie tave.
Ant pievų gula vakaras it purpurinis graimas
Ir šitoj prieblandoj geidžiu lukštus numest,
Išlįst iš kiauto, sudraskyt vienatvę,
Kažką pakeisti –
Lyg turiu jėgų,
Kol nedingai „Sudiev" man nepasakęs.
Atsidūstu.
Atrodo, gyvenu.