.......

Kodėl išeina ir palieka patys geriausieji,
Vėrėsi visos erdvės ir pakluso visi, net
Laukiniai žirgai ir sakalai ir aukštybių
Dangus buvo toks draugiškas asistentas.
 
Prie ko prisiliesdavo, gimdavo grožis,
Akys viską matė, viską jomis atrakindavo,
Meile kvėpavo kiekvienas žingsnis ir net
Mažiausias šapelis liudijo, apgaulės čia nėra.
 
Tačiau ateina išbandymų valanda, metai,
Metų metai, trūkinėja geležis, griūna tiltai,
Apokaliptiniai vaizdai pakeičia baltus debesis,
Prieš akis atsiveria juoda, tamsi ir ilga bedugnė.
 
Kažkas paslysta, kažkurį pastumia link jos,
Kažkas už mažo  šiaudelio vėl pakyla į viršų,
O kažkas paduoda savo draugišką ir tvirtą ranką,
Pakiša savo petį, pastato tiltą virš gilios bedugnės.
 
Sako – laimė ir nelaimė vaikščioja kartu, kartais
Kažkas jas sukeičia vietomis ir nežinai kodėl,
Ir mes, kurie keliaujam laiku, esam joms pavaldūs,
Kartais tapdami aukomis, o kartais tiltais į gyvenimą.
poeta