Mano maži – mano jau dideli vaikai,
Lyg mažyčiai žirniukai vienam lopšy,
Supavau supavau ir naktim sapnavau,
Kad kažkuris pasiklydo tamsioj nakty.
 
Vis ieškojau, raudojau ir suradau,
Nuprausiau, sušukavau ir vėl rami,
Ritosi per pečius ir vargai, ir bėdos,
Vaikystei rūpėjo tik ŠV. KALĖDOS.
 
O šiandiena dėkoju ramybei ir tylai,
Pasaulis toks baugus ir virpulys širdy,
Kada parvažiuos ir kada vėl pabels
Vaikai gražiausios pasauly pelėdos.