Pilkos kandys kėsinasi atsargas siūlų suėsti
Ir pakeist, ir nutraukti akimirksniu
Suverptą tvirtą likimą.
Kurgi lūkesčius savo padėt, kur paslėpti?
Kandys atskrenda tyliai
Ir gailesčio jokio nežino.
Neįžiūrimas protas –
Tik alkis, beprotiškas alkis.
Susiėdėme, broliai?
Juk griauti – ne pilį statyti...
Rudenėja. Atvėso. Ar pragaras gali užšalti?
Kur saugu, kur ramu?
Kandys geba į kamuolį minkštą sulįsti.
Žodžiai melo atmieš vakar suverptą šventą idėją,
Nes kandis be genties,
Jai rytojaus buvimas – nė motais.
Paklausyki savęs. Nejučia pamažu sukandejai?
Kogi verkia kažkas?
O bemoki tik akmeniu tu užsimoti?
Krinta vėliavos audeklas,
Mestas kaip šiukšlė į purvą,
Ošia pyktį minia,
kurią tik neapynakta valdo.
Atsakyki pats sau,
Kas tau būtų svarbiau, negu tviskantis turtas?
Ką pasiūlysi genčiai –
Ar keiksmus ir dantis,,. ar savo pagalbą?