Tik šiandien

1 Skyrius

Vėlus vakaras. Padariusi namų darbus dar ilgai sėdžiu prie knygų ir laukiu kol tėtis grįš iš Anoniminių Alkoholikų susirinkimo. Mama jau beveik mėnuo nebeina, bet jos vis dar nėra namuose. Nerimauju. Niekaip nepaleidžia jausmas, kad galimai ji atkrito. Staiga išgirstu kažką pareinant namo. Nueinu į svetainę ir suvokiu, kad mano baimės pasitvirtino. Mama girta. Ji beveik nepastovi. Priėjus kiek arčiau pajuntu stiprų alkoholio kvapą kuris mane supykina. Vos valdausi, kad ant jos neužrėkčiau. Pyktis ir liūdesys susimaišo manyje. Myliu savo mamą bet negaliu pakęsti tų momentų kai ji girta. Tėtis pradėjo gyventi su mumis kai man buvo treji ir nei karto nebuvo girtas. Mama išsiblaivė tik tada, kai man jau buvo septyneri. Taigi, nemažą dalį savo vaikystės kiekvieną dieną matydavau mamą prisigėrusią. Ji nuolat pykdavosi su tėčiu ir prisiekinėjo, kad nebegers. Tėčiui teko rūpintis ir manimi ir mama ir jutau, kad tai buvo be galo sunku. Jis nuolat būdavo pavargęs ir anksti eidavo miegoti.

Kas galėjo paskatinti jos atkrytį? Kodėl ji apie tai nepasikalbėjo su manimi? Ar ji ką nors slepia nuo manęs ir tėčio? Aštuoni metai blaivybės nubraukti. Padedu jai nueiti į savo kambarį, rūpestingai paguldau ir paduodu stiklinę vandens.

- Išgerk, mama, nors kiek prasiblaivysi.

- Kokia tu rūpestinga. Labai tave myliu. Tu tokia subrendusi, nors tau tik penkiolika – vos suprantamai išveblena.

- Kiek laiko tai tęsiasi? Kodėl vėl geri?

- Geriu jau beveik mėnesį. O kodėl geriu, tai ne tavo reikalas. Nesirūpink dėl to, kas tau mažiausiai turi įtakos.

- Aš tavo dukra ir turiu teisę žinoti kas vyksta man šeimoje! - jau net nebesistengiu valdytis.

- Kaip tu drįsti ant manęs šaukti, tu suknista mažvaike?!

Staiga pro duris įžengia tėtis. Iš veido suprantu, kad labai piktas.

- O tu kaip drįsti šaukti ant vaiko ir dar aiškinti, kad nesvarbu, kodėl geri. Tu čia gyveni ne viena. Mes tavo šeima ir viskas ką darai mus paveikia. Kloja teisi, ji turi teisę žinoti, kodėl pradėjai gerti, aš taip pat. Nes kaip matau, tavimi nebegalima pasitikėti. Nuolat meluoji mums abiem. Šiandien miegosiu ant sofos. O tu, Kloja, eik miegoti į savo kambarį.

Nesiginčiju ir einu miegoti. Visada klausau tėčio. Per pusryčius mama į virtuvę ateina vėliausiai ir iš karto pradeda skųstis galvos skausmu. Į jos pusę nė nepažvelgiu tik paduodu dvi ibumetino tabletes ir vandens stiklinę. Tėtis tik burbteli „nereikėjo gerti". Visą laiką kol valgome demonstratyviai ją ignoruoju. Tėtis, panašu, daro tą patį. Pavalgiusi iš karto bėgu į kambarį ir pasiimu kuprinę. Tėtis čiumpa raktelius ir net neatsisveikinęs su mama eina link mašinos. Aš taip pat neatsisveikinu. Kai mama būdavo blaiva tėtis prieš veždamas mane į mokyklą pakeliui į darbą visada pabučiuodavo mamą. Matyti juos besielgiančius neįprastai skaudina. Bet tėtis, turbūt nemažiau įskaudintas. Įšoku į mašiną ir prisisegusi diržą tyliai pasakau ramybės maldą.

- Gal galime kartu pasimelsti? – užklausia tėtis išgirdęs, kad ką tik pasimeldžiau.

- Žinoma.

Jis paima mano ranką ir mes vienu balsu meldžiamės – Dieve, suteik mums ramybės, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, drąsos keisti, ką galime pakeisti ir išminties tą skirtumą suprasti. Kokias penkias minutes praleidžiame tyloje ir tada tėtis susigraudina.

- Aš esu įskaudintas, tikrai. Jau mėnesį pykstamės, ir tik dabar supratau, kad ji geria. Realiai pačiam norisi užgerti dabar, bet tu esi priežastis dėl kurios noriu būti blaivas. Taip pat ir mano sūnus... Jis maždaug tavo metų. Prieš penkiolika metų turėjau žmoną, bet ją išdaviau su tavo mama. Abu gėrėme. Buvau tikrai siaubingas vyras kai gėriau. Mušdavau savo žmoną, versdavau ją su manimi mylėtis. Mano tuometinė žmona ir tavo mama beveik vienu metu pradėjo lauktis. Praėjus trims metams po jūsų abiejų gimimo mano žmona atidavė berniuką įvaikinimui, pasiėmę vyresnėlę ir mane paliko. Tada aš nusprendžiau išsiblaivyti ir susituokti su tavo mama. Tikiuosi man atleisi.

- Žinoma, tėti, aš tau atleidžiu. Matau, kad esi pasikeitęs. Beje, gal galėčiau šiandien su tavimi nueiti į AA. Kiek žinau eini kiekvieną dieną

- Taip, 90 dienų, 90 susirinkimų. Jei tikrai nori - pasiimsiu tave. Išvyksime šeštą, tad kai grįši iš mokyklos iš karto padaryk namų darbus, nes grįšime vėlai.

- Padarysiu mokykloje.

Likusį kelią iki mokyklos važiuojame tylėdami. Pakeliui dar parašau klasiokui ir geram draugui žinutę, kad norėčiau prieš pamokas pasikalbėti. Prie mokyklos atsisveikiname ir aš iš karto einu į mokyklos valgyklą ir laukiu kol pasirodys klasiokas. Iki pamokų dar beveik valanda, bet man patinka anksčiau ateiti į mokyklą. Draugas pasirodo po penkių minučių. Iš karto apsikabiname ir jis pasiteirauja apie ką norėjau pasikalbėti.

- Kaip jau minėjau, mano tėvai alkoholikai. Iki šiol maniau, kad jie blaivūs alkoholikai, pasirodo ne. Vakar sužinojau, kad mama atkrito. Tėtis neatkrito, dėl to labai džiaugiuosi. Bet žinai, dėl mamos esu labai įskaudinta. Matyti ją girtą buvo tragedija. Nors myliu ją, bet negaliu net žiūrėti į jos pusę. Nors iš kitos pusės noriu jai padėti. Ir jaučiu pareigą ja pasirūpinti. Bet vietoj pagalbos apšaukiau ją. Šiandien tik numečiau jai tabletę nežiūrėdama į ją. Tėtis irgi keistai su ja elgiasi.

- Tu nesi atsakinga už tai kaip elgiasi tavo tėvai. Neprivalai mamos aptarnauti kai ji grįžta prisigėrusi. Ji suaugusi moteris ir turi pati savimi pasirūpinti. Nesvarbu, kad yra alkoholikė. Alkoholikui gali padėti tik kitas alkoholikas. Ar matei filmą apie AA įkūrėją Bilą Vilsoną?

- Kai tėvai išsiblaivė, daug filmų žiūrėjau apie alkoholizmą, grupes ir sveikimą nuo alkoholizmo. Filmas apie Bilą buvo pirmas kurį prisimenu.

Po beveik pusvalandžio trukmės pokalbio pastebiu, kad klasiokas labai jau panašus į mano tėtį. Prisiminusi tėčio prisipažinimą susimąstau – gal jis mano brolis?

- Lujisai... Atleisk jei šis klausimas per daug asmeniškas, bet... Ar tu nesi įvaikintas?

- Viskas gerai, tikrai nėra labai asmeniška. Taip, aš esu įvaikintas, bet kartais tai pamirštu. Jau dvylika metų jie mano tėvai. Ir jie myli mane taip lyg būčiau jų biologinis sūnus. Girdėjau, kad mano biologinė mama atidavė mane įvaikinimui saugodama mane nuo smurtautojo tėvo. Turbūt pačiai jai buvo per sunku mane auginti. Ir ji pati jį paliko. O dabar jis išsiblaivęs. Buvo net asmeniškai mane susiradęs, kad atsiprašytų.

Aš jam papasakoju ką girdėjau iš savo tėčio ir mes beveik iš karto suprantame esantys brolis ir sesuo. Kažkodėl susigraudinu ir jis mane apkabina. Nieko nesako, tik bando paguosti tylėdamas. Po pamokų vėl sėdime kavinėje ir greitai padarome namų darbus. Lujisas paskambina savo mamai ir praneša, kad šiandien eis į AA kartu su manimi. Moteris pasisiūlo jį pavežti iki mano namų, nes žino, kad susitikimai vyksta tik vakare. Mes sulaukiame Lujiso mamos ir abu atsisėdame ant galinės sėdynės mašinoje.

- Lujisai, kas šiandien tokio įvyko, kad esi tokios geros nuotaikos?

- Radau dar vieną savo biologinę sesę. Tai dabar iš viso keturias seses turiu

- Įdomu kodėl iš tavo mamos girdėjau tik apie vieną?

- Na, nežinau, gal ji pati nežinojo.

Moteris pažvelgia į mane ir iš karto supranta, kad aš ir esu antra biologinė Lujiso sesuo. Ji paleidžia mus prie mūsų namo, bet į vidų neužeina. Palaukiu kol jie atsisveikins ir tada einame į vidų. Tėtis iš karto paklausia ar padariau namų darbus ir mes abu patvirtiname, kad namų darbai tikrai padaryti ir padėjome vienas kitam. Kartu papietaujame ir važiuojame į susirinkimą. Mama vėl girta. O dar tik keturios po pietų. Mesteliu piktą žvilgsnį į ją ir vos tvardausi, kad jos neapšaukčiau. Ypač prie Lujiso. Vos nuvykus į susirinkimą mus pavaišina kava ir sausainiais. Abu su šypsena stebime kaip prisistatymo metu tėtis gauna 12 metų blaivybės medalį.

- Blaivybės jubiliejaus proga, leisiu tau pirmam pradėti pasidalinimą.
Algitukas