Nenusigąsk, tai aš
Varpeliai vėjo
švelniai dzinguliuoja
avietinio dangaus,
dausų sode,
kur sirpsta vyšnios
rojaus paukščiai
ilgesį aukoja,
ir diemedis žaliuoja
amžina šviesa.
(nenusigąsk, tai aš)
Toj begalybėje
giesmė ištirpsta,
kaip pirmas sniegas,
kaip rasų medus,
gitaros stygomis
prisiminimai bėga
... ir sklando
baltas paukštis
po metus...
(nenusigąsk, tai aš)
dainuojantis
ir šokantis
mergaitės vieversėlis
(žmonės, žmonės!
to žaltys jau neregės)