Pievos
Rugpjūčio šypsenos jau dangstomos miglom,
Svirplių lopšinėm migdomos be saiko.
Tie, krapštę grumstą, prašo žemę duot
Dešimteriopai iš kiekvieno daigo.
Pakvimpa dulkėmis ir soties viltimis –
Karšinčiui atima likutį būto proto.
Sapnuoju pievą, margą gėlėmis –
Tarsi prašau, kad ji mane užklotų.
Ir nebeišlipu iš kerinčių sapnų –
Apglėbti noriu vasaros zenitą.
Ateina pievos, nors į jas neinu.
Argi bereikia Rojaus mudviems kito?..
Būties pilnatve, svaigini mane,
Keisčiausios vizijos it karuselė sukas.
Priimkit, pievos, pailsėt mane –
Tarytum maldą bekartoja lūpos.