Dar tiek daug man gyvenime liko –
nepatirto, ko lig šiol neturėjau –
kas nepalietė nervo įtempto, pliko, 
nepažadinęs sielos praėjo...
Kiek kvapnių paslapčių žalio miško
gūdžioj baimėje dar neatspėjau, 
kiek vandens iš šaltinių, kur tryško,
net ištroškęs nei lašo negėriau.
Takas laimėn usnim vešliai žėlė,
Mintis stingdė jausmai suledėję. 
Prie laukimo ugniakuro klupus
vien viltis tyliai tyliai kentėjo.
Savo norus supančiojam virvėm,
svajones narvuose kietai laikom,
sielos šauksmo apkurtę negirdim –
argi tam mes ateinam per laiką?
Gerkim svaigią gyvenimo sulą,
jausdami burnoj tirpstantį skonį –
kad skanautume viską patyrę,
kol išeisim bagažą sukrovę,
------------------------------------
Kiek erdvės danguje naujo ryto –
ją įkvėpt visu kūnu turėjau,
kad ugnine gaiva nutvilkytų
ir nuneštų su nerimo vėju.