Likimo vėjai draiko metų rūbą,
o dienos dengiasi  rūkais dulsvais.
Užkloja nuoskaudas – juk ties jomis suklupom,
jei neatleidom kam, tai laikas jiems atleis.

Slėpiau jausmus tarp laiko klosčių, 
kartais galvojau – kaip gi tu laikais...
Nostalgija nuo atvirukų dulkes šluosto,
o taip tikėjau – kažkada praeis...

Ir atmintis ištrins tave iš dūlančio albumo,
bet grįždavai slogiais sapnais, 
kur tiek kartėliu virtusio aiškumo –
abu prieš pirmą meilę likome kaltais.

Tai buvo taip seniai, kad rodos net netikra.
Staiga tu minioje pečius apkabinai...
O mes jau nebe tie, kurie pamynę viską,
tarsi žonglieriai žaidėme trapiais jausmais.
                           
... prabėgę metai mus jau pavertė kitais...
Bet suplazdėjusi širdis meluoti man neleis –
paskui tave nubėgau praeities takais.