Apie vaikystę
Juodoje dūminėje pirtelėje
kaskart gimdavo mūsų kūnai,
nekaltai rausvi, įkaitę,
kvepiantys beržo vantomis.
O sunkia gūnia
uždengtos medinės durys,
skyrė juodą nuo balto,
nes pats viduržiemis,
baltų pusnių patalais apklostytas.
Susisukusios į pūkines antklodes,
bėgome speigo genamos,
į senelių namus,
kur laukė peletrūnais gardinti
patys pačiausi babytės virtiniai.
Sesute, ar pameni?
Nežinojome –
tiek daug juodo, tiek mažai balto.
Speigo genamos vis dar bėgame.