.......
Sakoma, kad prieš didelį vargą žmogų apstoja utėlės ir blusos.
Tada reikia nusikirpti plaukus, sudeginti drabužį ir išsiperti save
Karšta vanta, kad numalšintum kūno skausmą. Bet ką daryti,
Kai nėra nei vandens, nei duonos, neturi naujų drabužių, neturi
Šalia žmogaus, kuris galėtų ištiesti pagalbos ranką. Tokia sausra,
Susitraukusios ir pilnos baimės žmonių širdys, kažkur išgaravusi
Tarpusavio meilė ir gerumas, nes nebemokam jų priimti ir pažinti
Jų veido. O jeigu tai dar sutinkam savo kelyje, prasilenkiam kaip
Nepažįstami, keisti ir naivoki. O kas gi dabar madinga ir karaliauja
Pasaulyje – apsimetėlis. Kuo daugiau apsimeti, tuo daugiau atrodo,
Kad viskas gerai, kad viskas puiku, niekas niekur nevyksta ir negriūna.
Na ir kas, kad milijonai išmirė, prigėrė, pabėgo, nukankinti žuvo,
Niekas nereikalauja jokios atsakomybės ir pasirodo, kad taip turi
Būti ir reikia tik garsiau rėkti, šokti ir dainuoti, kaip tai vyko
Skęstančiam Titanike. Galiausiai reikėtų kažkam sutrimituoti ir
Paskelbti, kad žmonijos laivas jau skęsta ir nežinia ar bus išsigelbėjusių.
Gal jau reikia statyti naują Nojaus arką ir atrinkti nemodifikuotą sėklą.
Ir kosmosas mūsų nebeišgelbės, mes ten jau buvom, vienintelė mūsų
Viltis – nauja Žemė ir naujas žmogus.