O groži, pažvelgti leiski į tave,
Nes prisiliesti aš tiesiog bijau,
Nes jau pavargusi mana ranka,
O tavo žiedas gležnas, o dangau.
 
Ir formos tokios taisyklingos,
Kuriom apdovanotas net žmogus,
Matyt kūrėjas sunkiai dirbo,
Kol gavos tai, ko panorėjo net dangus.
 
Tačiau šiame, o gal ir aname pasaulyje ,
Viskas kaip mandala, nupiešta smėlyje,
Ir  laikinumas jau kitą vaizdą piešia,
Taip grožis grožį keičia, taip vystos visuma.