Sužvarbus, pasislėpusi nuo vėjo,
Nuo darganos rudenės, nuo lietaus.
Ji apsisukusi skara stovėjo
Ir šildė save laime iš vidaus.

Jai nerūpėjo, kad ji vienmarškinė,
Kad darko plaukus rudenio speigai.
Kad lyg skulptūra ji iš plieno, gal vaškinė,
Stovėjo susitraukusi ilgai.

Jos tikslas, rodės, ir pasiektas,
Ko geidė siela – išsipildė.
Kąsnelis meilės atsiriektas,
Tik gaila, niekas jos negirdi.

Kojelės mažos švelniai lietė vidų,
O paširdy – kažkoks silpnumas.
Ir ašaros iš džiaugsmo slydo,
Nes jos širdy – vien malonumas.

Ruduo jos neatgrasė, nenuvijo,
O jos brangusis nešė gražų žiedą.
Lietus visus takus švariai nulijo,
O meilė jų jaunystės himną gieda...