Vyšnios, vyšnelės – sodo uogelės,
Tik žmogui prinoksta retai, oi retai!
Vos tik nušvinta raudonais lašeliais,
Raško – nuraško varnėnai, strazdai.
 
Buvo pavasaris – drobule siautės,
Vėjo velėta, balta, oi balta.
Ėjo birželis, ėjo gėlėtas,
Tik jį paliko liepa karšta.
 
Saldžioji liepa uogas išbarstė
Ant uogienojų, vyšnios šakų.
Braškės, avietės gulė į kraitę
Prie žemuogėlių šile skintų.
 
Vyšnios, vyšnelės – vasaros džiaugsmas,
Kaimo sodelių džiugi šypsena.
Kur bevažiuotum, kur benueitum
Gera, kai jos pasitinka tave.