Išminties lobių ieškai savyje,
dvasios peno – kitų mintyse,
atradus neuždarai giliai širdyje –
juk – tarp žmonių, ne debesyse.   
Deja, minties krislelį atradę tik sau,
kyla į padangę, žvelgia iš aukštybių,
neuždenki lopinėliui žemės lietaus lašų,
nenaikinki savos tautos, jos vertybių...
Gal nenori matyt atkovotam kelyje,
švytinčios sielos šalia esančio draugo?..

Išminties pasauli, daug keliavai – senas –
nepradėkim nuo nulio – mūsų tvirtybė išaugo ~
kantrybės lašai augino, gaivino, guodė –
tik nežinios tamsoje akys ir sielos nusilpo,
atsiskleidus dienos šviesai, vienas kito nepažino
ir deja, pėdos mažam lopinėlyje jau nebesutilpo...

2011 – 2021 m.