Geltonom šukėm pienės nuklojo žemę.
Upėje žuvys pelekais žoles šukuoja.
Raganos džiausto skalbinius ant savo medžio.
Ežių šeimyna kažkur pūškuoja.
Kregždės pažeme, pažeme vikriai nardo –
Bus lietus vasariškai šiltas.
Ilgesys, įrėmintas lange,
Iki rudens ten pasiliko.
Kažkodėl gaila snaigių,
Nors jos pavirto į žiedą gražų.
Vėjai keturi debesis gena –
Vis ieškom kažko... O gal radom?
Pabudęs Perkūnas medį nugriauna,
Saulė išglosto laukus ir pievas,
Lengvi debesys nesustodami plaukia ir plaukia,
Slenka tirštas rūkas per Elnių Slėnį.
Drugiai žiedų džiunglėse šoka –
Juodam liūdesiui neliko vietos.
Paukščiai skristi savo vaikus moko.
Brisiu per lauką linų mėlynžiedžių...