Šviesi žvaigždelė krito
Svaiguly nakties
Ir klaidžioja lig ryto,
Laukdama lemties.
 
Po šėmų pievų rūką
Sidabro takeliu,
Kuris staiga pasuko
Link upokšnio sietuvų.
 
Žvaigždelė metė žvilgsnį,
Kur rymo lelija,
Sidabro aukšlele
Jis nardo  tyloje.
 
Naktižiedžių saulutės
Įsižiebia  slapčia:
Žvaigždelės tos akutėm.
Nukritusios nakčia.
 
Balti laumelių kūnai
Sidabro sietuvoj.
Mėnuo — dangaus bastūnas
Šukuoja plaukus joms.
 
Ir deimantais prilijo
Į išpintas kasas.
Kvapų naktis pripylė
Į pievas ir lankas.
 
Ir štai nubudęs vėjas
Kartu su blezdinga,
Žalia pieva nuskrieję,
Įžiebė liepsnas.
 
Žolynų dega ugnys
Gaisrenų žiedais.
Atsiveria lig dugno
Užburta erdvė.
 
Ieškosi — tai ir rasi
Žiedelį paslapties.
Iškrito gailios rasos
Lyg ašaros žvaigždės.
 
Lemtis naktim apspangus
Pamiršo kur žvaigždė.
Žiūrėk viltimi į dangų,
Ji vėlei sužibės...