Kviečių laukas. Pakraštėlyje gėlės.
Žiūri ir stebies, gal prie paveikslo sustojau?
Imi abejoti, baugu akyse,
Jei viskas netikra, jei viską sapnuoju?
 
Vienas kraštas prie kelio, antrasis prie miško,
Tarp jų – žydrumėlis dangaus.
Ar jis nusileido, ant žemės ištiško
Pradžiuginti liūdno žmogaus?
 
Įeitum, įbristum, stovėtum stovėtum,
Kol visas ištirptum jame.
Kol širdis nurimtų ir akys suprastų –
Rugiagėlių stovi lauke.
 
Tiktai po kelionės dulkės ant kojų,
O mėlis – didingas, skaidrus.
Kaip maldą nustebęs kartoji kartoji –
Pasauli, koks tu nuostabus!
 
Jei leistų, kaip dovaną rinktis šioj žemėj –
Dar kartą pabūt vakarykščiam laike,
Prašyčiau —
pavirtus į paukštį, sparnai tegul neša
Į rugiagėlių lauką mane.
 
..................................................
Kiek grožiui erdvės ir kiek laisvės!
Tikros, be veidmainiškų melo dažų!
Čia tik kviečiai, tik lietuviškas kaimas,
Rugiagėlių akys ir stovintis tu.