Prie rugiagėlių


 
Kviečių laukas. Pakraštėlyje gėlės.
Žiūri ir stebies, gal prie paveikslo sustojau?
Imi abejoti, baugu akyse,
Jei viskas netikra, jei viską sapnuoju?
 
Vienas kraštas prie kelio, antrasis prie miško,
Tarp jų – žydrumėlis dangaus.
Ar jis nusileido, ant žemės ištiško
Pradžiuginti liūdno žmogaus?
 
Įeitum, įbristum, stovėtum stovėtum,
Kol visas ištirptum jame.
Kol širdis nurimtų ir akys suprastų –
Rugiagėlių stovi lauke.
 
Tiktai po kelionės dulkės ant kojų,
O mėlis – didingas, skaidrus.
Kaip maldą nustebęs kartoji kartoji –
Pasauli, koks tu nuostabus!
 
Jei leistų, kaip dovaną rinktis šioj žemėj –
Dar kartą pabūt vakarykščiam laike,
Prašyčiau —
pavirtus į paukštį, sparnai tegul neša
Į rugiagėlių lauką mane.
 
..................................................
Kiek grožiui erdvės ir kiek laisvės!
Tikros, be veidmainiškų melo dažų!
Čia tik kviečiai, tik lietuviškas kaimas,
Rugiagėlių akys ir stovintis tu.
 

 
skroblas