Žaidžiam kvadratą prie upelės jau sužaliavusioj, kame nekame kiaulpienių žiedais, rūgštynių  kuokštais pamargintoje pievelėje – bemaž visi mūsų ūlyčios vaikai. Žaidžiam užsimiršę, basi, suprakaitavę, silpni, nublyškę ūksmės daigeliai po šaltos, alkanos žiemos. Po karo, Laimingi.
Negalvojam apie tai, nekalbam, tiesiog jaučiam – po karo. Nors dar daug baisybių vos ne kasdien atneša gandai, kažkur pasąmonėj tikim, kad tai ilgai nebetruks, bus geriau, šviesiau. Nes norisi tikėti. Nes gegužė. Nes žydi kiaulpienės.
Saulelė link laidos.
Pavargę susėdam kas kur – mergaitės savam būrely kažką šnabždasi, berniukai nuošaliau, po  šermukšniu, skeryčiodami rankom, panašu, kažkokią išdaigą aptarinėja.
Aš lieku nė prie ko. Labiau mėgstu draugauti su berniukais, nes su mergaitėm nuobodu, bet šiandien, jaučiu, nesu pageidaujama, jų išdaiga įtartinai rimta.
Mano draugas Julius vis pažvelgia namų pusėn, tarsi iš ten lauktų kokios negandos, tuomet dirsteli į mane, šypteli. Jis pirmas pastebi ateinantį kaimynų berniuką, storuliuką Albinuką. Sustojęs ant šlaito viršaus šis skardžiu balsu uždainuoja:
Julijonai, bėk pas mamą,
Įsikibk jai į sijoną,
Suskaičiavęs visus griekus,
Spavieduokis pas kleboną.
 
Nesirūpindamas, girdėjo Julijonas ar negirdėjo, apsisuka Albinukas ir, atlikęs užduotį, pėdina atgal – už paslaugą Juliaus mama, ciocelė Basė, pažadėjo ledinuką saldainį.  
Vaikai prityla, Julius pašoka, lyg ruoštųsi muštis, bet juk su Albinuku nesimuši. Piktai nurauna kuokštą rūgštynių, atsisėda, valgo, visa esybe demonstruodamas protestą, bet netrukus nuleidęs galvą patraukia namo. Aš tylėdama einu iš paskos – mes visada taip, visur drauge: gyvenam vienam name,  kartu į mokyklą, iš mokyklos, į mišką, pas draugus ir, nors jis porą metų vyresnis, ne jis mane, aš jį globoju.
Upely prie mūsų sodo nusiprausiam. Aš lieku ant suoliuko po langu, Julijonas kaip tik tuomet, kai suskamba bažnyčios varpai, išeina iš trobos kaip ne tas – pilkas, liesas, nelaimingas, išeiginiai drabužėliai per maži.
Eina į bažnyčią – majavos pamaldos. Ciocelė neina, skauda kojos.
Matau, kad prie šventoriaus kampo lūkuriuoja berniukai ir Julijonas nueina su jais, o ne į bažnyčią. Dingstu nuo suoliuko, kad ciocelė nesusigundytų prie manęs prieiti ir nepamatytų, kas vyksta pašventory.
Grįžta Julijonas vėlai, kai majavos jau seniai pasibaigusios. Dabar jau ciocelė jo laukia ant suoliuko po langu, parodo jam sėsti greta ir ima klastingai klausinėti – kuris laikė pamaldas, klebonas ar jaunasis kunigėlis, kas iš choristų susirinko giedoti, kuris klapčiukas patarnavo.
Panašu, kad Julius nepataiko atsakyti. Įpykusi ciocelė griebia jį už rankos, čia pat  ir rykštę beturinti pasidėjusi, šnioja per nuogus, murzinus pakinklius, šnioja, kol pavargta, tada abu sėdi ir tyliai verkia.
Įsidrasinu prieiti.
Apsiraminusi ciocelė ima pasakoti, kaip laukusi jo ateinančio, kaip sunkiai gimdžiusi, vos gyva likusi, o ir jį paskui vos išsūpavusi, todėl ir dabar esąs tokios silpnos sveikatos.
– O tau ką, sunku šiokį vakarą į bažnyčią nueiti, Dievuliui ir jo Motinėlei padėkoti už gyvenimą?
Žiūri Julijonas į motiną plačiom, nelaimingom, kaltom akim ir kitom dienom nebenusuka į šalį nuo bažnyčios. Ir birželines pamaldas dorai lanko. Ir gieda – jo balsas toks gražus.
Kurį laiką nebesusitikom – Julius su šeima išvažiavo gyventi į Kauną. Kai ir mes ten nuvažiavom, vėl susitikdavom. Jis turėjo gerų, įdomių draugų ir mane priėmė. Ypač smagu būdavo rinktis vakarais – kalbėdavomės, dainuodavom, Julius su gitara nesiskirdavo. Nenuobodžiavom. Juliui mokykloj nelabai sekėsi, gabus buvo fizikai, matematikai, bet buvo bėda su kalbom ir visokiais ten politiniais mokslais. Mokykloj nelabai pasigedo, kai liovėsi lankyti, o namie nesisakė, iš namų išeidavo, sukinėdavosi prie statybų, garažų, netrukus nebebuvo nieko nesuprantamo elektros darbuose, mechanikoje, o meistrai mielai mokė – patogu už vieną kitą rublį darbininką turėti.
Klasta, žinoma, išaiškėjo. Tikra bėda – į septynmetę grįžti per vėlu, vaikai juokiasi, į vakarinę nepriima nedirbančio, o į pastovų darbą nepriima, bent be profkės baigimo pažymėjimo, o iš kur jį gausi, jei stoti į jas galima tik turint septynmetės pažymėjimą. Bet kokį darbą dirbti nesutiko, tik tai, ką mokėjo.
Motinos paprašytas, pagelbėjo kunigas – priėmė zakristijonu, juk tuose reikaluose jam taip pat paslapčių nebuvo.
Mudu retkarčiais susitikdavom uoste. Ir  tada susitikom. Papasakojo – toks sutrikęs.
– Kaip atsisakyti motinai? Jei taip nemylėčiau!
Ilgai tylėjom. Staiga užsikvatojo, kaip tik jis mokėjo – skardžiai, linksmai. To  juoko pabaidyti debesiu pakilo kirai.
– Zakristijonas! Tai bent svajonės išsipildymas! Bet juk ne į kunigus liepia eiti, laimei, ir ten be septynmetės nepriima.
Ir nuėjo neatsisveikinęs.
Dar nė metai nebuvo praėję zakristijonaujant, pasikvietė Julius mane į uostą, bet ten neužtrukom, nuėjom į stotį, pakeliui paaiškino, kad kitos išeities neradęs, viską susiderinęs – važiuojąs į Celiną parsivežti pinigų, gal su jais pavyks susitvarkyti reikalus. Niekam neprasitaręs, juk užjuoktų. Juoktųsi ir jis, jei kuris iš draugų važiuotų. Paprašė manęs, kad tik rytoj ciocelei Basei pasakyčiau kur susiruošė. Per anksti sužinojusi dar gali iš traukinio iškraustyti.
Stoty šurmuliavo jaunimas, daugelis girti. Tuomet specialiai celinnikams buvo parašyta banali dainuška, lengvai išmokstama, dar lengviau iškraipomais žodžiais. Mums einant pro šalį vienas būrelis dainavo:
 
Jedem my drūzja v dalnije kraja,
stanem dezertirami i ty, i ja.
 
Kitas traukė:
 
Jedem my drūzja v dalnije kraja
Skoro stanem golymi i ty, i ja.
 
Atsisveikinant aš jį pabučiavau ne kaip įsimylėjusi mergaitė, o kaip susirūpinusi draugė. Net pagalvojau, kaip gaila, kad apie savo planus jis man nepapasakojo anksčiau, ar tik nebūčiau išvažiavusi kartu – kaip nuo pat vaikystės buvom visada drauge, globojau jį. Ne sykį ir aš pasvajodavau, kaip išbristi iš to pokario bado ir skurdo. Deja, ir kartu nuvažiavę, nebūtinai gyventume, dirbtume drauge, net pavyzdinės, parodomosios komjaunuoliškos šeimos negalėtume sukurti, ne komjaunuoliai.
Laiškų iš Celinos negavau, paprasčiausiai po pusmečio sutikau Julijoną Kauno gatvėje – vakarykščiai grįžęs, pabėgęs, stanem dezertyrami i ty, i ja.
Paprašė paskolinti pinigų – nori susitikti su draugais, o kaip tuščiom kišenėm? Pažadėjo grąžinti. Negrąžino, o aš niekada nepaprašiau, juk savas, Julijonas, iš vaikystės.
Paskui vėl sėdėjom ant molo krašto, stebėjom kirus, o Julius pasakojo, pasakojo... Neteko pasivažinėti su kombainu po neužmatomus kviečių laukus, tai darė kiti, o jis ganęs mėsai auginamus jautukus, drauge su armėnu vaikinuku. Pradžioj baisu buvę, nieko nemokėjo, o reikėjo visą dieną išsėdėti balne ir sekti paskui bandą, nakvoti ant  žemės, ant laužo ruošti maistą – iš konservų, kruopų, džiuvėsių. Sykį mėnesy jautukus sverdavo, tada ir nusipirkdavo maisto autolavkėj. Armėnas visko išmokė.
Baisiausia buvę plėšikų gaujos, atimdavo pinigus, maistą. Julių gelbėjęs taikus jo charakteris, nelabai tenukentėjo. Armėną gelbėjo narsus, bet linksmas jo būdas, o abu – dainavimas, net giedojimas. Ūkio valdžia žinojo apie plėšiavimus, todėl viso atlyginimo neišmokėdavo, pervesdavo į taupomąją kasą.
Niekaip Julius negalėjo pamiršti, kad niekas netaupė, nesaugojo grūdų, jei technika išdaužydavo kelius, remontuodavo grūdais – išversdavo savivarę...                                  
Neištvėrę draugeliai, vieno tokio jautukų svėrimo metu nupirko skanių saldainių taupomosios kasos mergaitei atsiėmė pinigus ir pasuko žirgus link geležinkelio. Tada plėšikai ir nusižiūrėjo Julijoną, toks dezertyravimo vaizdelis matyt jiems nebuvo naujiena. Laimei dokumentus buvo užsikišęs už bato aulo, jie išliko, dar šiek tiek pinigų, užteko bilietui. Ir gyvybė. Nejau dar kartą ją gavo dovanų?
Armėnas neatsiliepė, nors abu buvo pasižadėję rašyti. Nepaklausi, kas nutiko.
Pagyvenęs kurį laiką su tėvais, Julijonas nieko gudriau nesugalvojo – išėjo į armiją iš kur po trijų metų grįžo subrendęs vyras su septymnetės mokyklos baigimo ir elekriko pažymėjimais kišenėje. Rodėsi tik gyvenk ir džiaukis, bet vieną naktį Julijonas pasibeldė į mano kambarėlį. Neblaivus. Nelamingas. Žodžiai neatitiko tikrojo jausmo, o aš mokėjau skaityti. Kalbėjo, kalbėjo, kokią nuostabią mergaitę sutiko, koks laimingas ir galop pravirko.
Neguodžiau. Juk viskas jo valioj, pajėgus spręsti.
Paskui netikėtai vėl nusijuokė tuo skambiu, linksmu savo juoku:
– Nejau visą gyvenimą mokėsiu Dievuliukui skolą už gyvenimą? Mano mergaitė mano mamos kopija, tik jaunesnė. Nejau tiek išbuvęs mamai po padu, likusį gyvenimą būsiu po padu žmonai?
Pyktelėjau – kas tau trukdo rinktis, juk dar nevėlu?
– Vėlu. Jei nemylėčiau!
Daug metų nebuvom susitikę, tik retkarčiais atklysdavo koks gandas apie šeimos svarbesnius įvykius, gimusius vaikus, gyvenimą vis greta bažnyčios, kunigų. Mano vardas buvo įrašytas į griežtai draudžiamų malonumų sąrašą. Julijono žmona bijojo, kad galiu kaip nors negerai jį paveikti – nežinau, kas ir ko jai apie mane prikalbėjo.
Šį pavasarį Julijonas susirgo nepagydoma liga, paprašė pakviesti mane – paskutinį kartą pasikalbėti. Aplankiau, bet tik pabuvom kruopščiai suplanuotoj šeimos apsiausty, nė akimirkai nebvom palikti vieni, šnektelėjom apie orus, šio pavasario parskridusių paukščių elgesio ypatumus ir atsisveikinau, pergalingo žmonos žvilgsnio palydėta.
Julijonas nenurimo, kažkaip įsigudrino susitarti su šeima, kad būčiau pakviesta dar kartą. Aš sutikau tik su sąlyga, kad galėsim kalbėtis vieni.
Nuvažiavau, buvom vieni, bet tylėjom. Tik mano paklaustas Julius pasakė, ką matyt, seniai apgalvojęs – kad jis niekada netikėjęs Dievo buvimu ir kad nepriimčiau už tikrą` pinigą, jei kas norėtų įtikinti priešingai.
– Kodėl tu ne dieną, ne dvi, o šitiek metų gyvenai mele?
– Mylėjau. Nepajėgiau netekti.
– Nejau įmanoma mylėti žmogų, kurio negerbi?
– Įmanoma. Vaikus. Motiną. Tėvą. Per vėlai tai supratau.
– Kodėl dabar tai sakai man?
– Nenoriu išeidamas išsinešti niekam nepasakytą paslaptį. Tai tarsi neatlikta išpažintis, o kunigui to sakyti negaliu.
– Aš negaliu, neturiu įgaliojimų atleisti. Jei meilė yra nuodėmė.
– Dabar aš pats galėsiu sau atleisti. Jei galėsiu.
Ilgai tylėjom. Tylėjo namas, sodas. Staiga Julijonas užsikvatojo – skambiai, linksmai. Nuo to juoko viskas atgijo. Į kambarį įsiveržė šeima – buvę čia pat, už durų.
Man buvo priminta, kad vizitas trunka per ilgai, ligonis pavargo.
Atsisveikinom, mūsų žvilgsniai nebesusitiko. Iš mano gyvenimo Julijonas išėjo išsinešdamas paslaptį – ko juokėsi paskutinį kartą.