992.  Pagonių stabai iš sidabro ir aukso, žmogaus rankomis padaryti.
          Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;
          turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia;
          turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto.
          Jie nekalba savo gerkle.
          Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro ir jais pasitiki. (Psalmės: 115, 4 – 8; 135, 15 – 17)
 
991.  Epocha išnyksta kartu su didvyriais.
 
990.  Kad sugriautum namą, pakanka sugriauti jo pamatus.
 
989.  Aukščiausia teisės forma – Moralė.
 
988.  Silpniausia apeliacija – apeliacija į žmoniškumą.
 
987.  Aš – dar ne mes.
 
986.  Nežinai, kuria kryptimi riedėsi nuo kalno.
 
985.  Interpretacija, o ne faktas turi motyvacinę galią.
 
984.  Sąlygos todėl ir lieka sąlygomis, kad jos tinka tik tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku.
 
983.  Toksiška vieta tampa ne iš savęs.
 
982.  Sintetinė biologija nevadintina biologija.
 
981.  Vertybė, kurią galima atimti, vadinasi pinigai.
 
980.  Menkojo malonumo lygis pasiekiamas ir maksimaliai kaitinant vonios gyvatukus naktimis, siekiant išlaikyti  birželio dienos kaitros lygį.
 
979.  Patriotas – mylintis žmogų, o ne pelningą vietą.
 
978.  Kai valstybės tarnyba tampa šeiminiu reikalu, sprendimus priima irgi šeima.
 
977.  Pokyčiai mažiausiai  reiškia progresą.
 
976.  Nuomonės reiškimui gali būti taikoma tik viena sąlyga – taisyklinga norminė leksika.
 
975.  Kaltės auginimas ugdo ne tobulėjimo, o pasipriešinimo motyvaciją.
 
974.  Subjektyvus idealizmas – geriausia priebėga nuo objektyvaus realizmo grėsmių.
 
973.  Stipresnis tas, kuris šypsosi.