Ar mes dar gyvi ar jau mirę,
Lyg vieniši žemės satyrai,
Ir tiek daug visokių niekučių,
Ant kaklo, ant rankų blizgučių.

O ten po oda ir per kaulus
Toks kraujas spalvotas teka,
Gal dar nuo laikų dinozaurų
Vis tolstam nuo to, ko netekom.

Kiek galim dar šitaip nutolti,
Kankintis, lyg būtum belaisvis,
Ir niekas nebekelia šoko,
Ir niekam nereikia tos Laisvės.

Prarandame skonį ir uoslę,
Persotintas kūnas ne jaunas,
Matyt reiks ir vėl badeliauti,
Kad vėl atsinaujintų kraujas.