Drama
 
Moteris ji Viktorija ir Virdžinija spektaklyje
Tėvas  jis kartu ir Motina spektaklyje
Mergina  ji Kler, taip pat Čarlio žmona spektaklyje ir mergina, kuri žuvo
Vaikinas  jis Kęstas ir kartu Čarlis Spaiksas spektaklyje, taip pat menedžeris
Benius  jis kartu ir Tonis spektaklyje
Lina Benio žmona ir Linda spektaklyje
Rekvizitininkas  Albertas
Pirmas Vaikas
Antras Vaikas
 
Kambarys. Prieš televizorių fotelyje sėdi vyras, nugara į žiūrovus, matosi tik galva ir pečiai.

Moteris. Aš grįžau. Negi vėl elektra buvo dingusi? Jau kelintą kartą, tik išeik ir prapuola. Kaip tu, mielasis, ištvėrei tą pusdienį be televizoriaus? Ištvėrei? Na dabar bent atsižiūrėk, tik garsą sumažinsiu, tau jo vistiek nereikia, o man geriau pasakoti, kai niekas netrukdo. Tik išsikrausiu pirkinius. Eidama iš teatro dar į parduotuvę užsukau, prisiminiau, kad namie nėra degtukų. Ir atsitik taip, rodos, priperki priperki, o čia ir baigiasi. Nors gal ir seniai pirkau, neatsimenu.
Kurį tau kanalą, gal apie gamtą? Žiūrėk, kaip gražu, upelis koks skaidrus, ir kur jie tokį rado? Žiūrėk žiūrėk, kaip teka, a? Grožis, ir žuvų dar yra, matai? Čia, turbūt, kažkur kitur, ne pas mus, pas mus jau to nėra.
Aišku, ne tik degtukų paėmiau, nepirksi vien degtukų, ką kasininkė pagalvos, sakys kažką pavogė, ne kitaip. Tai dar vyno paėmiau ta proga, nors tikrai yra proga, galėsim atsidaryti vėliau, atšvęsti. Ledų. Tu juk mėgsti ledus?
Kitą įjungti? Na pažiūrim, policija kažką gaudo, neįdomu, ar ne? Čia žinios, tau jų nereikia. Va kultūra, kultūra tegul pabūna. Kultūra – nėr ką lyginti. Šiandien naują pjesę atnešė, pradėjom skaityti. Čia ir yra ta proga. Dar nežinau, kokį vaidmenį gausiu, nenoriu iš anksto džiūgauti, kad paskui nereiktų skaudžiai nusivilti, bet pagrindinė herojė truputį į mane panaši, bet, aišku, yra ir kiti vaidmenys, jų daug ir bet kuris gali būti paskirtas man. Nespėliosiu, ir tai reikia džiaugtis, kad pakvietė į skaitymus.

Užsirūkysiu, tu ne prieš? Ne prieš. Gerai gerai, vieną dūmą ir tau duosiu, daugiau ne, juk žinai, lašas nikotino užmuša arklį. Tokia sena reklama buvo, pameni? Visur ją naudojo, kaži kur dabar ji dingo? Na nesvarbu, arklių čia nėra, imk patrauk vieną. Saldu? Matai. Ach, kiek nedaug žmogui reikia. Beje, gerai, kad nemečiau rūkyti, pameni, prieš kurį laiką rengiausi? Tai va, dabar tektų vėl pradėti, jei šitam spektaklyje vaidmenį gaučiau. Ta pagrindinė herojė labai daug rūko. Įsivaizduok, būčiau metusi, o čia staiga režisierius sako, Viktorija, imkis. Ir ką aš tada jam? Oi, ką daryti, aš tik vakar rūkyti mečiau, o čia visą spektaklį su cigarete vaikščioti? Nesąmonė, net negalėčiau taip pasakyti, geriau iškart vėl pradėčiau, tad gal ir gerai, kad nemečiau. Neduos vaidmens – tada, žinoma, gaila, kad nemečiau. Bet duos, reikia tikėti, kam tada kvietė į skaitymus.  Duos. Gal ne pagrindinį, pats supranti, bet duos, jaučiu, kad duos, tik pasidažyti reikia, aha, dar manikiūrą seniai dariau. Ryt anksti išeisiu, tu nepyk, tiek aplakstyti visur reikia iki repeticijos, pakentėk kaip nors, televizorių paliksiu įjungtą.
Tuoj valgysim, ruoškis.

Telefono skambutis.

O, režisierius. Nespėjau pasidažyti. Alio, klausau. Aš? Na ką jūs, režisieriau, neužsiėmusi, tik grįžau, dar nespėjau kažkuo užsiimti, bet pjesę taip, atsišviečiau, turiu, taip... Kaip tik ketinu kavą užsikaisti ir įnikti visa galva, taip sakant. ... O kodėl klausiat? ... Na, aš pati kaip ir neapsistojau galutinai prie kažkurio konkretaus personažo, visi labai įdomūs, gilūs, ... taip, tikrai, kaip iš gyvenimo traukti... Ką jūs sakot? ... Panaši? Tikrai nebūčiau pagalvojusi, bet dabar kai pasakėte, atrandu kažką bendro...  Negali būti! Bet koks jūs ir įžvalgus, net neturėjau omeny, galvojau apie seserį, ... taip taip, ji žmona, bet kartu ir sesuo, ... taip taip, aišku, bet dabar, kai pasakėte, ir man akys kitaip atsivėrė...  Žinoma, trūksta žodžių, net nesitikėjau, kaip tik ir su vyru dalinuosi, sakau, nuostabi pjesė, o čia jūs staiga... Taip...  Iškart imu studijuoti tada...  Ačiū. Iki rytdienos.... Iki. Gero vakaro.... Sudie.

Įsivaizduoji, neapgavo nuojauta, gi sakiau, kad greičiausiai aš tą pagrindinį vaidmenį ir gausiu, sakiau juk? Tai va, pats paskambino, sako ilgai galvojau, žiūrėjau žiūrėjau ir, sako, pastebėjau daug panašumų, gali patikėt, panašumų su manimi, mano išvaizda, bagažu, tik nesupratau, kokį jis bagažą turi galvoje, buvau tik su rankinuku, bet nesvarbu, režisieriai visada kažką prigalvoja, kita vertus, jei reikės ten kokį bagažą tampyti, tai rankos nenutruks. Tai bent, gali įsivaizduoti, afišos ir mano pavardė didžiosiomis raidėmis virš visų kitų. Juk ten apie moterį, tiksliau apie aktorę, kaip ir apie mane, galima sakyti, ta pjesė. Aišku, ten nėra viskas, kaip pas mus, ir tavęs ten nėra, bet iš kitos pusės panašumų daug, ir režisierius juos įžvelgė, ne veltui režisierių akis pramiklinta, todėl jie ir režisieriai, kad viską pamatytų, atrastų. Kada aš turėjau pagrindinį vaidmenį? Oi, geriau neklausk, bet jei ir paklaustum, pasakyčiau – nepamenu. Tik teksto velniškai bus daug, kaip aš tiek ir išmoksiu? Seniai tiek nesimokinau, aptingau, brangute, taip taip, reiks pasitempti.
Tu jau kaip nors be manęs apsieik, pats matai, kas darosi, turiu mokytis. Paskui ateisiu, paguldysiu, ilsėkis.
 

Moteris. Tu tik pamanyk, vėl šviesa buvo dingusi, ar ne? Juk negalėjai pats išjungti televizorių, tu gi nejudi, taip? Gerai, paskui paskambinsiu į valdybą ar kaip ten dabar vadinasi, namo prižiūrėtojas gal? Žinai, aš tokia nepraktiška, tie visi pasikeitimai ne mano galvai, buvo valdyba, dabar kas, administratorius? Tu su inžinieriniu išsilavinimu gali tą visą ūkį suprasti, mano gi siela meniška, jai toli iki elektrų, santechnikų ir klozetų. Tarp kitko, reiks Benių pasikviesti, kad bakelį pažiūrėtų, vanduo nesustoja bėgti. Tu ne prieš? Jis trumpai, tik pažiūrės ir viskas. Gal dar vyno įpilsiu už darbą, bet nakvoti tikrai neliks, gali nesijaudinti. Ech, Benius Benius, gražus vyras, nėr ką sakyti. Galėtum ir tu pasitempti, bet ką jau čia.
Och, kad tu žinotum, kaip repetavom. Kokia puiki pjesė ir kaip man sekėsi. Režisierius visą laiką tik gyrė ir gyrė mane, net nepatogu darėsi kartais, bet ką jau čia, gal tikrai taip ir yra, gal aš sutverta tam vaidmeniui, ką? Vis sako kitiems, pažiūrėkit, kaip Viktorija iškart perprato personažo vidinį pasaulį, gali įsivaizduoti? Visi tik žiūri piktai į mane, matai, aš viena viską suprantu iš pusės žodžio, o jie niekaip neįveikia savo personažų. Bet tau turbūt tai neįdomu, tau tik fiziką duok arba elektronus, ir ką tu juose radai?
Nežinau, nenoriu sutikti, kad aš kažkaip kalta dėl tavo nelaimės, tu pats prisižaidei, pats. Bet nereikia dabar apie tai, dievas viską mato, ne mums jį teisti, kad vienaip ar kitaip viską sustatė. O žinai, toje pjesėje irgi viena mergaitė pakliūna po ratais, ta prasme, kažkuo man priminė tavo istoriją. Bet aš vėl apie tą patį, atleisk. Pažiūrėk dar televizorių, paskui guldysiu.
 

Benius. Na, tu gi žinai, kad ilgiau negaliu pasilikti.
Moteris. Taip taip, žinau, atbėgi, viens du ir atgal.
Benius. O ką aš pasakysiu? Kad parduotuvė sugriuvo, turėjau velniai žino kur trenktis? Viskas gerai, šeštadienį visi pasimatysim, tavo gyvenimo atramos gimtadienio šventėje.
Moteris. Nesityčiok, kokia jis atrama? Niekada ja ir nebuvo.
Benius. Beje, ką jam padovanoti?
Moteris. Aišku, kad nieko, juk matai, jis nieko nesupranta. Geriau jau man, jei nori.
Benius. Kaip aš prie Linos tau dovanosiu? Atnešiu vyno, gėlių. Viskas, turiu eiti.
 
Moteris. Albertai, sudrėkink maišelį visada prieš einant į sceną, jis labai garsiai traška.
Rekvizitininkas. Būtinai, Viktorija, gal dar plaukus truputį sudrėkinti, kad atrodytų kaip sulyti.
Moteris. Vėliau, dabar nebent burną būtų gerai praskalauti.
Rekvizitininkas. O, mielai.

Paduoda gertuvę. Moteris gurkšteli.
Moteris. Gal gali parūpinti visą butelį?
Rekvizitininkas. Didelį ar mažą?
Moteris. Didelį.
Rekvizitininkas. Paliksiu jūsų kambaryje.
Moteris. O dabar palik mane, noriu pabūti viena.

Sėdi prieš veidrodį ir piešia pirštu veido kontūrus. Ant stiklo atsiranda antras piešinys, kitas veidas.
Moteris. Kas tu? A, žinau, tu ta mergaitė iš pjesės. Hm, o gal ta mergina, kuri žuvo, važiuodama su mano vyru? Nori pasikalbėti?  Jis dvidešimt metų už tave vyresnis, ką tu jame radai? Suprantu, jūs jauniklės skubate susitvarkyti savo gyvenimą, lipate per galvas, kiti žmonės jums tik kliūtys, barjerai, jūs bėgate barjerinį bėgimą, op per galvas, op per kliūtis ir finišas. Fanfaros. Tau – laidotuvių maršas.
Kai man buvo septyniolika, aš galėjau suvaidinti viską. Tada visi jausmai paviršiuje, nemoki slėpti, meluoti. Gali čia pat juoktis ir po minutes verkti. Su amžiumi įprantame neišsiduoti, atrodyti neprieinami, ir kai reikia atsiverti, tai darosi vis sunkiau ir sunkiau.  Kaip ir šitoje pjesėje. Aš ją vadinu Labanaktis. Bet ne atsisveikinimo prasme, pasisveikinimo, supranti? Keistas dviprasmiškumas šitų lietuviškų frazių laba diena ir labanaktis, viena pasisveikina, o kita lyg ir atsisveikina, nors abi skamba identiškai. Bet man labiau patinka pasisveikinti su naktimi. Labanaktis. Sutik, tai pats intymiausias ir tikriausias paros metas, metas, kada su rūbais nukrinta visos kaukės, baimės, abejonės, metas, kada tu lieki vienas su savimi, daugiau nieko nėra, nereikia su niekuo kovoti, kažkam kažką įrodinėti, gali tiesiog kalbėtis su savimi, ko negalėjai daryti visą dieną. Bet kam tau tai žinoti, tu dar jauna ir niekada nepasensi.
Taigi, aš pasisveikinu su ta pjese, sakau jai Labanaktis. O tau sakau Labanaktis atsisveikinimo prasme. Geriau negrįžk čia.
 

Moteris. Žinai, keistas dalykas, šiandien teatre man pasirodė ta mergina ar mergaitė, kuri žuvo. Pjesėje ji mergaitė, o gyvenime mergina, kurią tu vežei kažkur automobiliu ir kuri žuvo. Žodžiu, aš nesupratau, kuri man pasirodė, bet tai buvo realu. Aš juk nei vienos nepažįstu ir nebuvau mačiusi, todėl negaliu apibūdinti ir pasakyti kuri iš jų buvo pas mane, bet, kad tai kažkaip keistai susipynę, jaučiu, ir mane nervina, aš nerandu sau vietos, tiesą sakant, net prisibijau, nenoriu jų abiejų, tiksliau vienos kažkurios matyti. Tu buvai retas niekšas ir dievas tave nubaudė, aš su tuo jau susitaikiau ir seniai tavęs nekaltinu, tik pagalvoju kartais, tik kartais ir tai trunka labai trumpai, patikėk, o kodėl ne tu numirei, gal ta mergina dar buvo verta pagyventi? Aišku, gali neatsakyti, Dievas gal norėjo, kad tau būtų skaudžiau, bet prie ko čia aš, kodėl aš turiu visa tai srėbti?
Dar paaiškėjo, kad tavo merginos artimieji paskelbė ieškinį ir nori prisiteisti iš tavęs kažkokią sumą, nežinau tiksliai kokią, man tai kas, mokėk, bet, pasirodo, ne taip paprasta, tai aš turėsiu už tave mokėti, kadangi esu tavo žmona ir už tave atsakinga, tu gi neįgalus. Nė velnio, aš taip jiems ir pasakiau, nesirengiu už tave atsiskaityti, jei reikės, išsiskirsiu su tavim, arba išmesiu tave į prieglaudą, bet mokėti už tavo nuotykius, tai jau ne, ačiū, prisiverkiau ir prisikentėjau, man gana.
Beje, toje pjesėje, vadinu ją Labanaktis, nors oficialus pavadinimas Atsisveikinimo vakaras, taigi, ten viskas irgi  keistai susipynę, ta aktorė, kurią aš vaidinu, įsivaizduoji – ji taip pat aktorė, ir aš aktorė, ji išsiskyrusi, vaidina moterį, kuri antrą kartą ištekėjusi, žodžiu, ne viskas kaip pas mane, aš dar neišsiskyrusi ir neištekėjusi vėl, bet toks trigubas dugnas arba pamušalas, pagauni? Aš jau kartais nebesuprantu – kur pjesė, kur aš? Tikroji aš?
Tarkim, ten yra tokia komiška scena, tos aktorės, kurią aš vaidinu personažas, jos vardas Virdžinija, ateina pas savo buvusį vyrą, neaišku, ko ji ateina, ji pati nežino, bet, žodžiu, ateina. Tas vyras jai: oi, kaip tu, kokiais vėjais, ta prasme, susipažink, čia mano nauja žmona, jos brolis, mano vaikai, mano mama, tu ją pažįsti. O ta mama vis ne vietoj įsikiša ir klausia, kur mano vaistai, Toni? (Tonis – tai tas buvęs vyras). Toni, reiškiasi, kas šitie žmonės? mama, taigi čia mano pirmoji žmona, tu ją prisimeni, o čia mano dabartinė žmona. Ir kada tu, vaikeli, spėjai vesti, maniau tu dar vaikštai į mokyklą. Vakar, mama, sako tas Tonis. Žodžiu, gali mirti iš juoko, ačiū dievui, mano teksto ten nedaug, tik atleiskite, aš jau eisiu ir panašiai, bet išties labai graudu, kai pagalvoji, kaip žmonės netausoja savęs, savo artimųjų, vaikų, kaip laužo savo ir kitų gyvenimus dėl paiko malonumo. Viskas dėl akimirkos malonumo. Atleisk, aš irgi tokia pati. Todėl ir nekaltinu tavęs.
Režisierius, labai gaila, pradėjo  kažkaip keistai su manim elgtis, iš pradžių jam viskas tiko, dabar jau vis dažniau reikalauja kartoti vieną ar kitą sceną, jam nepatinka kaip aš stoviu, einu arba sėdžiu. Jis pats nežino, ko nori. O nuo vakar ėmė reikalauti, kad mano partneris, tu jį žinai, Robertas, man skaldytų antausius, to neva reikia pjesei. Iš pradžių aš kategoriškai nesutikau, tada mano adresu pasigirdo grasinimai, kad gal aš nenoriu šito vaidmens, a, atsakykite prašau, jis klausia. Aš pasakiau, kad tai, mano manymu, yra vulgaru. Jis nusijuokė man į veidą ir tėkštelėjo, kad tokia jau aktorių ir net visų moterų dalia, tokia tradicija. Norėjau jam pasakyti, kad manęs dar niekas niekada nemušė, net mano vyras, tad gal aš labai netradiciška šia prasme, bet nutylėjau ir galiausiai leidausi talžoma. Blogiausia, kad įtaką jam daro, visų manymu, toks iš kažkur atsiradęs menedžeris, kalbama, kad tai jo lovos draugas, nežinau, bet jis visada sėdi scenoje ir labai dažnai kažką pakužda režisieriui, o tas, kaip matyt, labai įsiklauso į to bernelio žodžius, ir gal tas moterų skaldymas yra tiesiog iš neapykantos moterims, kaip tu manai? Kaip bebūtų, dabar mano scena su nauju vyru, ji antrą kartą išteka, niekada neapsieina be antausio. Robertas pirmą kartą lyg ir norėjo tai sušvelninti, bet bernelis neigiamai palingavo galva ir režisierius įsakė smogti stipriau, po to dar kartą ir dar, kol jaunikaitis palinksėjo galva žemyn aukštyn, reiškiasi, gerai, ir režisierius užfiksavo būtent tokį stiprumą. Turiu pasakyti, man po to zvimbia ausyse ir akyse rodosi žvaigždės. Robertas po repeticijos pasakė atleisk. Nors tiek. Labai gaila. Konkurentės žvelgia dabar į mane pašaipiai. Kiek teatre dviveidiškumo, melo, tu neįsivaizduoji.
Tik su tavim galiu būti visiškai atvira. Iki tam tikros ribos, žinoma. Išjungti televizorių?
 

Moteris. Na va, tėveli, ir sūnelis atvažiavo į tavo gimtadienį.
Vaikinas. Mama, susipažink čia mano draugė Kler, ji iš Belgijos, bet mokosi mūsų universitete pagal mainų programą. Mokosi lietuviškai,  dar nelabai kol kas, tad jei gali, pabendrauk angliškai.
Moteris. Vaikeli, bet aš jau pamiršau. How do you do, dear?
Mergina.  Oh well, very well. Kaip jūs? Kieistas too much pasako apie savo mamą.
Moteris. Puiku, aš puiku, taip, jūs very nice.
Vaikinas.  Na, tėti, kaip tu? Tavo gimtadienis, pameni?
Moteris. Jis visą dieną nesitraukia nuo televizoriaus, nežinau, ką jis ten mato.
Vaikinas. Mama, kaip tavo darbas, kada premjera.?
Moteris. Ach, ką ten, tik pradėjom, bet labai įdomi pjesė, labai. Būtinai pakviesiu. Atvažiuokite su Kler.
Vaikinas.  Kas dar ateis, mama?
Moteris. Niekas, tik gal tėvo draugas Benius, kaimynas.
Vaikinas.  Jie buvo draugai?
Moteris. O kaip gi.
Vaikinas.  Nepamenu.
Moteris. O štai ir jis. Kaip malonu, visi kartu.
Benius. Vaikų nebuvo kur palikti. Labas, Kęstai. Jau vedęs gal?
Vaikinas.  Dar ne, čia bendramokslė iš Belgijos. Kler, susipažinkite.
Benius. Labai malonu, gėlės, vynas.
Lina. Mes trumpam, ilgai neužsibūsime.
Vienas vaikas. Mama, aš galiu persijungti kitą kanalą? Senelis žinias žiūri.
Vaikinas. Taip, žiūrėkit, ką norit.
Mergina.  Liabai malonu, ką jūs drinking, gerisite? Turbūt bliogai pakliausiau?
Benius. No problem, mes gersime vyną. Viktorija, juk tu įpilsi mums vyno?

Pauzė.
Moteris. Atleiskite, aš pati nežinau, kodėl čia atėjau. Tiesą sakant, turbūt tikėjausi gauti degtukų, norėjau prisidegti.  Geriau eisiu.
Benius. Pas mus nerūkoma.  Bet palauk, Virdžinija, tu dar tik atėjai. Leisk supažindinsiu su savo šeima. Čia mano nauja žmona.
Moteris. Labai malonu.
Lina. Kas vyksta po velnių, kas ji tokia?
Benius.  Ji – Virdžinija.
Moteris. Atleiskite.
Benius.  Minutėlę, tu niekur neisi, Virdžinija. Palauk truputį, pasisveikink su mano šeima.
Moteris. Sveiki.
Vaikinas.  Sveika.
Mergina.  Mes ėjome pro šalį ir užsukome aplankyti Čarlio sesers.
Vaikinas. Taip, tiksliai, taip ir buvo, mes čia atsitiktinai.
Benius. Tai mano buvusi žmona Virdžinija, penkiolika metų praėjo. O čia mano naujoji žmona.  Mano vaikai. Dar trys vieši pas senelę, ten jiems geriau, bet čia jų portretai. Šitas Kolinas.
Moteris. Aš eisiu.
Benius.  Minutėlę, Virdžinija. Gražink portretą.
Moteris. Atleisk.
Benius. Nieko tokio. Kur tu skubi? Tu dar nesusipažinai su mano žmonos broliu. Jo vardas Čarlis. Čarlis Spaiksas. Pasisveikink, Čarli, su Virdžinija.
Vaikinas. Kad ji nenori su manim sveikintis. Matai, net rankos nepaduoda. Gal bijo susitepti?
Moteris. Atleiskite, aš čia tik dėl degtukų, šiaip nebūčiau atėjusi be kvietimo.
Tėvas,  fotelis atsuktas į dalyvius, kalba senos moters balsu. Toni, tu neprisimeni, ar aš gėriau savo vaistus?
Benius. O čia mano mama, bet tu ją žinai, pasisveikink, Virdžinija.
Moteris. Laba diena.
Benius.  Mama, eik gultis, čia Virdžinija, tu juk prisimeni Virdžiniją?
Tėvas.  Ji atnešė vaistus?
Benius.  Ne, mama, ji atėjo tave aplankyti.
Tėvas. Kaip malonu, ar mes buvome susitikę?
Moteris. Ne, atleiskite, aš eisiu.
Benius.  Palauk, Virdžinija, tu dar nesusipažinai su Karla, Karla Čarlio žmona. O čia mano naujoji žmona Linda. Paspauskite  rankas.

Lina nusisuka.
Moteris. Aš čia nereikalinga.
Benius. Palauk, Virdžinija, po velnių, tu dar  nepasisveikinai su Linda. Kas čia vyksta?
Vaikinas.  Klausyk, gal jai reiktų užvožti gerą antausį, manau, tai ją atgaivintų?
Benius.  Eik velniop!
Mergina. Čarli, nelįsk, jis beprotis. O užvažiuoti jai tikrai praverstų.
Benius.  Tu irgi užsičiaupk.
Tėvas. Toni, mes turime svečių?
Benius.  Mama, eik prašau į savo kambarį.
Tėvas. Aš tik nerandu savo vaistų. O kas šie žmonės?
Benius.  Tai mano pirmoji žmona Virdžinija, tu ją pažįsti, ir mano antroji žmona Linda, ją tu taip pat gerai pažįsti.
Tėvas.  Aš net nežinojau, kad tu vedęs. Kada tai atsitiko?
Benius. Vakar, o dabar eik gultis.
Tėvas. Vakar, tik pamanyk, aš vis dar galvojau, kad tu eini į mokyklą.
Mergina. Čarli, tu juk man irgi kartais užvažiuoji, taip? Šiaip dėl profilaktikos, tokia tradicija. Tai kodėl ji turi būti kažkokia kitokia, a?
Vaikinas. Taip, Toni, tu turėtum nepažeidinėti tradicijų.
Benius. Nekreipk dėmesio, Virdžinija. Susipažink su mano vaikais, čia mano vaikai, vyresnė Leona. O čia mano žmona Linda. Ai, jūs jau pažįstamos, tiesa? Ją siutina  gyventojų prieaugis, bet ji ne prieš gimdyti. Mums tai lengvai gaunasi, penkiolika minučių ir ji iššauna. Penki šūviai, įsivaizduoji?
Lina. Tu gyvulys, Toni.
Benius.  Tu nesupranti, Linda, aš tai kalbu todėl, kad Virdžinija nemyli vaikų. Jos negalima prileisti prie vaikų.
Antras vaikas. Tėti, aš galiu perjungti kanalą, senelis vėl įsijungė žinias?
Benius. Nekalbėk nesąmonių, jis paraližiuotas, kaip jis tau įsijungs?
Pirmas vaikas. Aš tikrai tai mačiau.
Benius. Susipažinkite, vaikai, tai Virdžinija, ji labai nemėgsta vaikų, būkite atsargūs.
Moteris. Aš geriau eisiu, tai buvo klaida.
Vaikinas. Aš jai užvošiu antausį, ką ji čia veikia?
Benius.  Liaukis! Nesikišk.
Vaikinas. Kodėl nesikišti? Tokia tradicija, vyrai turi mušti savo žmonas. Jei tu nenori, tai aš vožtelsiu jai.
Tėvas. Gal kas galite pasakyti, kas čia vyksta?
Antras vaikas. Tu nuolat perjunginėji kanalus.
Vaikinas. Tu gali jai kartą užvožti, Toni?
Benius.  Atstok, Čarli, kol dar esi sveikas!
Mergina. Nedrįsk mušti Čarlio. Kuo tu save laikai?
Benius.  Viskas, viskas. Atsiprašau.
Vaikinas. Tai buvo stiprus smūgis.
Mergina. Tu šunsnukis, Toni, tau reikia gydytis. Taip negalima elgtis. Kur taip parašyta?
Benius. Aš atsiprašiau. Atsiprašiau, viskas. Susipažink, čia mano sūnus Vitas. Virdžinija, tu net nepažiūrėjai į Vito portretą.
Lina. Tu rodai ne tą fotografiją.
Benius.  Ką? Ach taip, bet koks skirtumas. Jei jie būtų čia, aš jų tikrai nesumaišyčiau. Jie kol kas pas senelę. Čia mano žmona Linda, o šita Karla, nesumaišyk. Atstok, Čarli. Čarlis Lindos brolis, labai įkyrus tipas.
Moteris kreipiasi į Liną. Aš neužsidėjau savo vualio, dieve, kaip gaila. Tonis labai mėgo, kai nešiodavau vualius, su jais aš visai kitaip atrodydavau. Tikrai. Jūs netikit? Gal dėl to taip nepavyko šis vizitas?
Tėvas. Ar aš gausiu šiandien savo vaistus?
Lina. Ko tau čia reikia? Kas tu per moteris?
 
Pauzė. Ilga pauzė.
Moteris. Bet juk ne aš pas jus atėjau.
Benius.  Ateik čia, Lina, sėskis.
Lina. Ne, mes jau eisim, vaikai, renkitės.
Pirmas vaikas. Mes dar nepažiūrėjom filmukų.
Lina. Viskas.
Vaikinas. Mama, mes irgi eisim, dar turim reikalų, tu prigulk, pailsėk.
Mergina. Buvo liabai malonu.
Benius. Aš jus pavysiu.
Moteris. Ką aš padariau?
Benius. Viskas gerai, tiesiog tu pervargai, prigulk, aš ateisiu ryte.
 
Mergina ji matoma tik veidrodyje. Pasakyk dar kartą  kai man  buvo septyniolika.
Moteris. Kodėl tu vis ateini?
Mergina. Tu suvėžinai mane, suvėžinai mano jaunystę. Man tebuvo septyniolika.
Moteris. Bet ten buvau ne aš, ten buvo mano vyras.
Mergina. Nemanai, kad tai tas pats, kad tu už tai atsakinga?
Moteris. Nemanau.
Mergina. Ak, nereikia. Aš norėjau būti aktore kaip tu, vaikščiojau į visus spektaklius, norėjau būti arčiau aktorių, tavęs, todėl ir atsidūriau su tavo vyru.  
Moteris. Bet aš nesu žvaigždė, nesu labai garsi. Tik dabar po daugelio metų gavau pagrindinį vaidmenį, ir dar nežinau, ar man pavyks.
Mergina. Tai priklausys nuo manęs. Pasitikėk manim. Nusimesk visus rūbus, visas kaukes, juk teatras tai ištisinis seksas, ar ne? O taip, ir tu tai žinai. Man irgi patinka mylėtis. Patinka vaikinai, bet dar labiau patinka pagyvenę vyrai. Jie tikri gurmanai. Jie kaip aukso ieškotojai tyrinėja kiekvieną odos lopinėlį ir krykštauja kaip vaikai, aptikę plaukelį ar apgamėlį, tarsi tai būtų aukso grynuolis. Taip, jie nepalyginamai dosnesni glamonių, nei jauni vyrukai. Turbūt visi seniai beviltiškai kabinasi į tai, ko patys neteko, ar ne? Pažiūrėk į save. O dabar į mane. Matai skirtumą?
Moteris. Kai man buvo septyniolika, aš galėjau viską. Dabar aš šaulys, iššaudęs visas strėles, mano dėklinė tuščia. Aš atsisakysiu šito vaidmens.
Vaikinas  jis taip pat matomas tik veidrodyje. Trenk jai pagaliau antausį.
Mergina. Ji pernelyg sena antausiui.
Moteris šaukia. Neeeee!
Tolesnis veiksmas matomas tik veidrodyje. Mergina nurenginėja  Vaikino rūbus.
 
Vaizdas veidrodyje išnyksta ir tarpduryje pasirodo Vaikinas.
Vaikinas. Mes tęsiame repeticiją. Teikitės ateiti.
Moteris. Jūs labai panašus į mano sūnų.

Vaikinas įeina vidun ir uždaro duris. Užsirūko, atsisėda į kėdę.
Vaikinas. Jūs labai blogai vaidinate.
Moteris. Žinau, kaip tik rengiuosi atsisakyti vaidmens.
Vaikinas. Netgi šitaip? Įdomu. O aš irgi iš savo pusės ketinau įkalbėti režisierių, kad jus atšauktų, bet dabar tai jau darosi įdomu. Netikėta, sakyčiau. Gal net reiktų neskubėti, gal visgi geriau priversti jus tinkamai vaidinti? Juk jūs galite, ar ne? Juk tu gali?
Moteris. Nežinau, aš jau nebepasitikiu savimi.
Vaikinas. O taip, tu gali, tu dar ne taip suvaidinsi. Nuo šiol aš užsiimsiu tavimi.
Moteris. Bet... kaip...
Vaikinas. Sakei, kad aš primenu sūnų, sūnui juk neatsakysi? Ruoškis, po minutės noriu matyti tave scenoje.
 

Moteris. Atleisk, turbūt išeidama pamiršau įjungti tau televizorių. Tikriausiai buvo labai nuobodu. Bet aš tokia išsiblaškiusi pastaruoju metu, o čia dar tas menedžeris ėmė mane globoti. Labai Kęstą, Kęstutį mūsų primena. Jis dabar prieš ir po reptecijos pas mane apsilanko, paaiškina, ką ne taip padariau, kokią intonaciją turiu pasirinkti, kaip eiti, kaip stovėti, žodžiu, viską. Labai mielas žmogus, jis mane daug išmokys. Tik pavargstu.

Skambutis.
Alio, Sofi? Kaip gerai, kad paskambinai. Aha, kaip tik ieškau degtukų, kažkur nusimetė. Aš tau už kelių minučių paskambinsiu. Iki.
Tu šiandien jau nežiūrėk televizoriaus, eik gultis. Labanakt.
 

Rekvizitininkas. Vakar  atnešiau butelį, bet jūs jo nepalietėte. Gal dabar atidaryti?
Moteris. Atidaryk, tik greitai, kol niekas neatlėkė.
Rekvizitininkas.  Jūs atrodote išvargusi, taurė vyno jums nepakenks.
Moteris. Albertai, padėk man ant lovos degtukų, nes tavo žiebtuvėlis nevisada suveikia. Paskui aš maigau maigau jį be perstojo.

Įeina Vaikinas.
Vaikinas. Išeik.
Moteris. Jis tik parūpino man rekvizitą.
Vaikinas. Matau. Vyno tau kaip tik nereikia. O man nepakenks. Renkis renkis, ko lauki? Už penkių minučių pradedam.
Moteris. Užsisuk, nenoriu, kad žiūrėtum.
Vaikinas. Būtent  tai ir  trukdo tau suvaidinti. Pamanyk, pamatysiu, kaip tu atrodai be rūbų. Tave tai trikdo? Tai kaip tu pasakysi scenoje tekstą, kuris apnuogins tave? Ką? Na, greitai, mesk nuo savęs tuos skudurus.
Moteris. O ką režisierius sako apie mane? Dar vis blogai atsiliepia?
Vaikinas. Jis sako tai, ką aš jam sakau. Tau turi ne jis rūpėti, o aš. Kiek galima kalti tau į galvą? Kokia tu šlykšti. Geriau apsirenk, nenoriu matyti.
Moteris. Geriau palik mane ramybėje, kam aš tau?
Vaikinas. Dar ko norėtum? Net nesvajok. Aš padarysiu iš tavęs artistę. Stok, kur eini?
Moteris. Taigi, pats liepei.
Vaikinas. Nepabučiuosi išeidama sūnaus? Va taip.
 
Tėvas. Tu taip ir išeisi neatsisveikinusi?
Mergina. Tu nieko negali man duoti.
Tėvas. Aš juk žadėjau, tiesiog taip greitai viskas nevyksta. Vakar kalbėjau su advokatu, skyrybos gali trukti ilgiausiai tris mėnesius, ko tu dar nori? Negaliu per vieną dieną visko pakeisti.
Mergina. Jeigu būtum viską pradėjęs prieš tris mėnesius, jau būtum išsituokęs. Aš negaliu gyventi pažadais. Turiu susikurti savo gyvenimą, kol dar esu geidžiama. Nepyk, aš apsisprendžiau.
Tėvas. Būk tu prakeikta.
Mergina. Žiūrėk kur vairuoji. Geriau sustok, išleisk mane. Girdi?
Tėvas. Geriau abu užsimušime.
 

Moteris. Turbūt aš pamirštu ijungti tau televizorių, ar ne? Juk negali kasdien dingti elektra.
Aš nesistebiu, kad vieną dieną tu nusprendei negyventi su manim. Aišku, tu to nesakei, vėliau sužinojau iš advokato, kad teiravaisi apie skyrybas.  Bet net ir be tavo sakymo, jaučiau, kad kažkas vyksta, moters širdies neapgausi. Pajutau tavo atšalimą, galėčiau tiksliai pasakyti, kada jis prasidėjo, tik dabar tu to nei patvirtinsi, nei paneigsi, bet man ir nereikia tavo patvirtinimo. Pukiai prisimenu, kai pradėjai teisintis užgriuvusiu darbo krūviu ir vakariniais pasitarimais. O palankiausia tau buvo tai, kad mano darbas irgi vakarinis – spektakliai arba repeticijos. Bet būdavo ir laisvų vakarų, aš juk ne kokia primadona, kad kas vakarą vaidinčiau, tiesą sakant, pastaraisiais metais gaudavau vis mažiau ir mažiau vaidmenų, tad sėdėti namie ir mėginti patikėti, kad tu pasitarime, būdavo ypatingai sunku.
Ką gi, dabar bent galiu atsigriebti už ilgą bedarbystę. Pati matau, kad to jaunuolio dėka vis labiau ir labiau išlaisvinu savo vidų ir imu suprasti pjesės gylį ir personažo įvairiaplaniškumą, kaip jis tai įvardina, jis daro iš manęs, tas berniukas, toks panašus į mūsų sūnų, tikrą kūrėją, įsivaizduoji? Aš dėkinga jam už tai. Net tu nedavei man tiek, kiek duoda jis.  Gal jam paskambinti? Tiek to, nereikia, jis, ko gero, jau miega su režisieriumi.
Labanakt ir tau, miegok saldžiai. Nenorėjau užgauti, tik turėjau su kuo nors pasikalbėti.
 

Mergina. Tu vėluoji. Kaip visada.
Moteris. Ne, aš niekada nevėluoju, bent jau stengiuosi būti punktuali.
Mergina. Nesiginčyk, aš pavargstu tavęs laukti. Tu, kaip sena kekšė, niekur nespėji, nesusitvarkiusi plaukų ir veido, tu atgrasi. Aš tave apkirpsiu, sėsk.
Moteris. Nerandu savo degtukų. Tiek to. Vaikystėje ir vėliau aš visur skubėjau, rodės, gyvenimas tuoj tuoj baigsis ir turiu visur suspėti, miegojau mažai, daug skaičiau, daug mokiausi, dažnai įsimylėdavau ir dosniai save dalinau, negailėjau nei savo kūno, nei laiko. Ištekėjau anksti, nes vėl gi skubėjau, galvojau kito šanso gali nebūti. O po to viskas sustojo. Laikas nustojo tekėti. Pelkė, negalėjau patikėti.
Mergina. Nežinau to ir jau nesužinosiu. Aš irgi skubėjau. Skubėjau atimti iš tavęs vyrą, pasisekimą, butą. Aš miegojau tavo lovoje ir galvojau, kad greitai tu iš jos būsi išmesta.
Moteris. Aš jutau svetimą kvapą. Dieve, kaip žiauru būti apgaudinėjamai. Bet visą laiką guosdavau save, nusiramink, tau tik pasirodė.
 
Mergina transformuojasi į Vaikiną.
Vaikinas. Na štai, šitaip daug geriau. Ir nenešiok kelnių, tai vulgaru. O dabar  į sceną.  Nepamiršk degtukų.
Moteris. Ach štai kur jie, visur ieškojau.
 
Benius. Tualeto bakelis jau nebėga, pakeičiau. Pasakyk Viktorijai, kad sekmadienį vaikus ir žmoną išvežu į kaimą. Ta prasme, būsiu laisvas. Bet tu gi nekalbi, kaip tu pasakysi? Gerai, pats pranešiu. Televizorių įjungti? Nežiūrėk į mane taip, pats tu irgi nešventas. Še, išgerk.
 
Rekvizitininkas. Pagaliau didžioji diena – premjera. Degtukus padėjau, žiebtuvėlis naujas, Viktorija turėtų būti patenkinta. Vyno tik vos vos išgėrė tiesiai iš butelio, kad liežuvis nekliūtų. Manau, ji susidoros. Puiki aktorė, gaila, kad ilgą laiką režisieriai jos neišnaudojo, metai prabėgo pro šalį. Bet po šito vaidmens, jaučiu, kiti vaidmenys pasipils kaip lietus iš vasaros dangaus. Pamatysit. Daug mačiau teatre pakilimų ir kritimų, tad galiu prognozuoti, kad šį kartą Viktorijai iškrito laiminga korta. Aišku, tas bernelis, reikia pripažinti, jai irgi daug padėjo. Girdėdavau pro duris kaip jis ją kankina, be gailesčio, kartais net norėdavau įsikišti, girdi, ką jūs sau leidžiat, kaip jūs drįstat ir panašiai, bet gerai, kad nesikišau, Viktorija po kiekvieno tokio muštro, aš net sakyčiau, žeminimo vaidindavo geriau ir geriau, reiškiasi geras metodas. Tik keista, kad toks jaunas vaikis, tinkantis jai į sūnus, taip gerai išmanytų aktorių rengimo schemas. Tikrai, nuoširdžiai žaviuosi, nepaisant, kad jis, kaip šnibždamasi, miega su režisieriumi, bet tai ne mano reikalas, matyt, dabar tokia mada atėjo, kad miegoti į nugarą yra patogiau. Apskritai, lovų reikalai neturi būti žmonių aptarinėjami dalykai. Aptarinėti reikia tik rezultatą, o rezultatas, matysit, tikrai bus geras.
 
Įeina Vaikinas. Benius, kuris su Tėvu žiūrėjo televiorių, stojasi, eina prie Vaikino, apsikabina jį ir šoka tango.

Benius. Kur tavo šaunioji belgė, koks jos vardas?
Vaikinas. Kler. Ji teatre, palikau žiūrėti premjerą.
Benius. O tu?
Vaikinas. Aš skubėjau pas tėvą. Ji grįš po premjeros su mama. O kur tavoji Lina?
Benius. Išsiunčiau į kaimą. Dabar aš laisvas.
Vaikinas. Matau. Tik nespausk taip stipriai.
Jie sėdasi parūkyti, po to ilgai bučiuojasi.
 

Rekvizitininkas. Teatras yra liga. Nepagydoma. Bent aš niekada nepagijau. Gyvenimas bėga bėga kažkur, o tu vis stovi toje pačioje vietoje, plaukai tik kaip medžių lapai krenta arba keičia spalvą, bet visa kita nesikeičia, tos pačios kulisos, tie patys prožektoriai. Ir dulkės, teatro dulkės, be jų neįsivaizduojama scena, kiek jos pamatė, ant kokių žmonių nugulė, kiek artistų išsinešė jas į anapus?
Ir ta didžioji premjeros akimirka, kai uždanga atsidaro ir viskas: jau po visų nesibaigiančių repeticijų, grįžimų ir kartojimų, dar kartą ir dar, nuo šitos vietos ir nuo anos, po pykčio ašarų ir abejonių, tikroji tiesos akimirka, didžioji artisto valanda, triumfas, valanda, kai nieko jau nepakeisi, nesustabdysi, bet žinai, kad viskas nutekės sava nubrėžta vaga, ir viskas bus gerai, padarysi net daugiau, nei iš tavęs tikėjosi, padarysi stebuklą, mažą netikėtumą, apie kurį paskui ilgai visi kalbės, rašys laikraščiai, o tu pats nesuprasi, kaip visa tai padarei, kas įvyko, iš kur tai?
Iš dulkių, iš dulkių, dulkės viską padaro, jos viską žino, jos nusėda kur reikia ir kada reikia, aš tai žinau, patikėkit, iš šono geriau matyti.
 

Tėvas. Taip ilgai nesibaigia spektaklis. Jau beveik naktis. Sužibo žvaigždės. Miestas ištuštėjo. Vos vienas kitas praeivis.  Kaukši žingsniai naktyje. Labanaktis.
 

Moteris. Ką tu čia veiki?
Mergina. Aš atėjau pasiimti savo gėlių, juk tau jos nepriklauso, jos mano.
Moteris. Aš nevaidinau tavęs, tu man niekuo nepadėjai.
Mergina. Cha cha cha, tu visą laiką galvojai apie mane ir apie tai, ką tu sugebėjai būdama septyniolikos, tad nesakyk, kad šita šlovė yra tavo.
Moteris. Išeik, tu pasiėmei mano vyrą, dabar kėsiniesi į sūnų. Įsibrovei į mano vidų ir suvaidinai už mane, ko dar tau reikia?
Mergina. Jau sakiau, tik gėlių, jos tau nepriklauso.
 

Benius. Eikime pas mane.
Benius su Vaikinu eina per kambario sieną, ji traukiasi, atsiveria vaizdas į kitą butą.
 

Tėvas. Paliksiu įjungtą televizorių, kad negalvotum, jog dingo elektra.

Tėvas eina į kitą sieną, kuri taip pat veriasi, pereina kaimyninį butą, kuriame vyksta gyvenimas, toliau eina per sienas, jos visos veriasi, atsiskleidžia kitų butų vaizdai, gyvenimų atkarpos, jis eina ir eina. Viename jų Benius ir Vaikinas, kažkelintame Moteris perduoda gėles Merginai, daug gėlių, gėlės nuklojusios grindis.
Visuose butuose sustingsta gyvenimas. Tamsa.
Po pauzės vėl neryški šviesa, jokių baldų ir sienų, tik Rekvizitininkas lėtai renka gėles.
 
2021, birželis