Aš nuo ašarų girtas, svajokle,
Tartum žiedą laukų tave pamilau,
Tu ne mano, ne mano - tik duoklę
Atiduodu aš žemei ir dangui, ir tau.

Mano mintys kaip žiogas dar šoklios,
Čia jos bėga, čia šoka, matau,
O širdis, ta naktinė klajoklė,
Meldžias tyliai tik vėjui ir tau.

Bet ir vėjas ūžęs seniai jau nurimo,
Aš - kelionėj, o tu kažin kur?
Ir tragedijų tiek - tartum pasakų Grimų,
Jau seniai aš visas pamiršau.

Tik delčia danguje taip vienuoliškai rymo,
O ir aš tiek klajojęs seniai nurimau.