(4 dalių sakmė, skirta Zapyškio senosios gotikos paminklinei
Švento Jono Krikštytojo bažnyčiai)
 
1. Kai degė aukure ugnis 

Ji paprasta vieta prie Nemuno,
Kokių tikrai daugiau yra,
Šalia išaugusio kadais miestelio,
Bažnyčiai buvo parinkta.
 
Bet ji šventa, šventa nuo amžių,
Kai degė aukure ugnis.
Kartu su ją į aukštą dangų
Kėlė ir protėviai akis.
 
Dar nepažindami Kūrėjo,
Gamtos ieškojo paslapčių,
Kas valdo sutemas ir vėjus,
Suskaldo ąžuolus žaibu.
 
Kas saugo rugio želmenėlį,
Kai miega jis žiemos miegu,
Vėliau, į saulę pasikėlęs,
Sugrįžta grūdu auksiniu.
 
Rodės, kad saulė ryte teka
Iš žydro Nemuno bangų,
Kartu ir rūkas kyla, bąla,
Pasklinda virš plačių lankų.
 
O vakare, už upės vingio,
Saulužė leidžiasi miegoti,
Vien paukščių trelės šlaituos girdis,
Sunku lakštingalom sustoti. 
 
Dėkodami gerosiom dvasiom,
Aukas aukojo ir gėles.
Pačią trumpiausią metų naktį,
Rinko šaltas ryto rasas.
 
Mergaitės skynė pievų žiedus,
Vainikai plaukė Nemune,
Aukšti laužai ir skambios giesmės,
Skandino gėlą širdyse.
 
Žyniai stebėjo saulės kelią,
Mėnulį, begalę žvaigždžių,
Bet tikro atsako nerado,
Kodėl pasauly taip gražu.
 
Tiktai žinojo, jautė, mąstė,
Kad žemė, vandenys, gamta
Daug paslapčių ir dvasių slepia,
Kaip ir dangus, nakties tamsa.
 
Keitės laikai, kilo piliakalniai ir pilys,
Sargyboj stojo jų aukšti laužai,
Prie ąžuolų miškuos aukas aukojo kriviai,
Prie Nemuno gal vis dar degė, bet retai.
 
Tik meilės savo žemei neištrinti,
Jinai įsigeria į dirvą, smėlį, molį,
Šventumo ženklą amžiais kartoms neša,
Gaivia versme dar palikta mums iš senolių.