O, jeigu mes mylėti galėtume, kaip myli tik dievai,
Ištirptų visos abejonės, ištirptų grožyje jausmai,
Dvi žvaigždės – du kūnai taip stipriai vienas kito geis,
Kad gims nauja žvaigždė ir naujas kūnas į žemę nusileis.

Gal gims mums naujas Prometėjas ir meilės ugnį vėl įžiebs,
Galbūt kilmingoji Atėnė padaugins ją ir išnešios be pragaišties,
Ir žmonės taps tvirti kaip uolos prieš bet kokias audrų mūšas,
Ir vien tik dieviškos svajonės lyg valtys sups ir glamonės.

Taip, būna žemėje stebuklų, kai žmonės myli kaip dievai,
Ir nesvarbu jiems jokie titulai, ar būtų priešai, ar draugai,
Ir būna meilė ta, lyg pasaka su pragaištinga pabaiga,
Ir iš kartos į kartą seka ją, nes išrinktiesiems  ji skirta.

O, koks sunkus tas žemiškas kūnas, protas ir galia,
Ir pristatyta tiek barjerų, lyg būtumėm su negalia,
Ir ilgimėms  ir kenčiam ir mylim, laukiam tik slapčia,
Kiek tų Romeo ir Džiuljetų meilių mirė, lyg pilnaties delčia.