Būtų gerai pasėdėti
ant plokščios Žemės krašto –
po kojomis – žvaigždynai,
Saulė, virš galvos matoma.
Angelai kavą gertų,
skraidydami apie plokščią Žemę –
jiems ji būtų stalas,
levituojantis per Visatą.
Ramiai sėdžiu
ant plokščios Žemės krašto,
tabaluoju kojomis,
o Žemė, kaip valtis, kosmoso
tamsybes taško...
Plaukia per Andromedos ūką,
per Paukščių Taką.
Matau – kitos planetos apvalios,
apvali Saulė staiga apakina.
Aš tikėjau, kad Žemė yra kamuolys.
Pasirodo – tai buvo apgaulė...
Kas Žemę dabar laikys?
Kas yra plokščios Žemės antroje pusėje?
Ar ten gyvena žmonės,
ar ten angelų būstinė?
Įdomu, kodėl Dievas
tik Žemę plokščią padarė...
<<.>>
Noriu susitikti kokį „plokščiažemininką“
Tegu man, žioplei, viską paaiškina.