.....
O mėlynų padangių metaline paukšte,
Nors kelias tolimas, bet tu įveikti jį gali,
Palikus baltą juostą, lyg nuotakos nuometą,
Skrendi į tolį ir ant savų sparnų visus neši.
Troškimas skristi įveikė net baimę,
Nors ne savais, paskolintais sparnais,
Net ir metalas turi švelnią širdį,
Paklūsta išmintingai rankai, lyg treniruojami arkliai.
O miela paukšte, tu būsi visuomet saugi
Lyg mylimoji, esi juk mylimojo vedina,
Ir bus dangus tau giedras, visi pasaulio aerodromai,
Nes išsiilgusieji tavo skrydžius laimins kartu su dieviška ranka.