Nusiramink, žmogau, išgirski pats save,
Tie tavo žodžiai kartais žeidžia ir skandina,
Pabūk nors truputėlį dieviškam delne,
Jis supa ir myluoja ir ramybę sugrąžina.
 
Nebūk toks kietaširdis ir nenuolankus,
Žinau, širdis juk gali būt visokia,
Jei trūksta tik saldumo, paragauk medaus
Nuo lūpų mylimos – lyg šviežio korio.
 
Jei trūksta magiško, svaiginamo kartumo,
Išgerki taurę vyno iš rankų mylimos,
Ir, apkabinęs ją per liemenį, vesk į vynuogyną,
Kur joks žaltys nesutrukdys ir nesuvilios.
 
Dievo delne, kaip iš gausybės rago,
Tai vėl pavasaris, vasara ir vėl ruduo, žiema,
Pintinės pilnos visko, ko tiktai paprašom,
Jo raugas geras, gyvas, kaip duona, kaip vaiko šypsena.