Koks sunkus žmogaus apakimas,
Kartais viskas baigiasi netikėta mirtim,
Kaip ta deganti žvakė – žmogaus likimas,
Su vis mažėjančia, dylančia savo dagtim.
 
Akys žiūri , bet vis tiek įžiūrėt nebegali,
Vien tik mato dar likusį nosies galiuką,
Dreba rankos, tiek blogio baisaus pridarę,
Ant asfalto sutrypta galva mažyčio ančiuko.
 
Toks gyvenimas randus lyg kalnus palieka,
Kai nėra vilties jo sulaukt pabaigos,
Tai sukyla lyg jūra žmonių okeanai,
Kad nuplautų krauju  asfalto dėmes.
 
Jokie pragaro vartai ar kulkosvaidžių salvės,
Net baisiausi kankinimai nesibaigs  mirtimi,
Tas, kas katą prabudo, viskas jam atrakinama,
Saugiai pereis asfaltu ši antis ir ančiukai keli.